Užsukus į Laukuvą, istorinį miestelį Žemaitijoje, akis netruks užkliūti už neseniai renovuotų Laukuvos kultūros rūm..., tai yra kultūros namų. Milžiniškas sovietmečiu statytas pastatas tikrai galėtų stovėti dešimtkart didesnėje gyvenvietėje ir patenkinti jos kultūros bei pramogų reikmes. Visai šalia, toje pačioje gatvėje, pamatytumėte kuklų ir jau šiūrantį pastatėlį, kurio dviejuose kambariuose seniau (bet dar neseniai) mokytojos Aldonos Šulskytės globojama veikė gydytojos, rašytojos 1941-ųjų tremtinės Dalios Grinkevičiūtės memorialinė ekspozicija: nedidelė, jauki ir absoliučiai autentiška.
Grįždami namo diskutavome: ar čia viskas o.k., kai prašoma (ir skiriama) lėšų renovuoti neadekvataus dydžio kultūros namus, o tai, kas išties galėtų būti (ir yra!) Laukuvos bei Lietuvos istorinės atminties „brendas“, paliekama nuošaly? O gal ekspozicija bus atkurta?
Vargu, ar turėčiau pristatinėti Dalią Grinkevičiūtę. Daugelis ją žino, o tie (tos), kurie norėtų geriau susipažinti su jos gyvenimu ir kūryba, teatsiverčia neseniai Rašytojų sąjungos perleistą apybraižą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir jos tęsinį, „Gimtojoj žemėj“, ir perskaitę pirmuosius puslapius netruks suprasti, kokia įdomi ir talentinga buvo ši moteris. Grinkevičiūtės atsiminimai (vertėjos Vytenės Saunoriūtės-Muschick dėka) išversti į bene 8 kalbas ir susilaukė pripažinimo. Tikri, tikslūs, labai skaudūs, nepatetiški Grinkevičiūtės žodžiai palies kiekvieną, o jos atsparumas tremtyje ir grįžus į Lietuvą – geras pavyzdys, kaip neįgyti aukos sindromo.
Atvykus į Laukuvą, magėjo išsiaiškinti, kur gyveno, kur dirbo, kokiomis gatvėmis vaikščiojo Grinkevičiūtė, kokius vaizdus regėjo, pabandyti pažvelgti į aplinką jos akimis. Namas Laukuvoje, kuriame gyveno Grinkevičiūtė, iš pažiūros yra pakenčiamos būklės. Prie jo neseniai pastatyta informacinė lenta. Už namo – autorės aprašytas sodas, kuriame ji mėgo leisti laiką su drauge ir globėja Aldona Šulskyte. Pas šią moterį Grinkevičiūtė apsigyveno, kai po (ne)įtikėtino sovietų valdžios bulinimo ir mobingo (įtraukus dalį užguitų vietos žmonių) buvo atleista iš darbo Laukuvos ambulatorijoje ir neteko namų (tarnybinio buto).
Besidominčiam istorija nereikia ypatingų paminklų, muziejų, interakcijų, kad pajustų istorinės vietos dvasią. Netgi priešingai – pusiau apleistas, seniai dažo nematęs namas, užžėlęs sodas, pakrypusi lauko virtuvė ar sandėliukas teikia daugiau peno vaizduotei nei atnaujintas pastatas ir sutvarkyta erdvė. Tačiau tąkart lankantis Laukuvoje, vaikštant aplink tą namą ir braidžiojant po sodo žoles neapleido mintis, kad šis vaizduotę stimuliuojantis apleistumas – nei iš dorybės, nei iš noro žadinti lankytojų vaizduotę, o iš... Iš ko? Jei norėtume (jei norėtume), kad Grinkevičiūtės gyvenimu susidomėtų daugiau žmonių, apleisto namo, užžėlusio sodo ir lentelės nepakaks.
Kitais metais minėsime 95-ąsias Grinkevičiūtės gimimo metines. Kyla klausimas, tiksliau du klausimai: kodėl Grinkevičiūtės butas nebuvo išsaugotas ir ar planuojama jį vėl atkurti / įkurti?
Šiek tiek konteksto: po Grinkevičiūtės draugės ir globėjos mokytojos Aldonos Šulskytės mirties 2008 m. butą Laukuvoje, Eitvydaičių gatvėje, stovinčiame name, kuriame apsigyveno Grinkevičiūtė, su sodu įsigijo Šilalės rajono savivaldybė. Planuota ten steigti memorialinį Dalios Grinkevičiūtės muziejų. Paskui planai pakito, unikalios gyvenamosios erdvės nebeliko, Šulskytės bute išdėlioti eksponatai buvo perkelti į Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejų, o jame atidaryta nedidelė Grinkevičiūtei skirta ekspozicija. Žvilgtelėjęs pro buvusio Šulskytės buto langą, smalsesnis pamatys buvusios ekspozicijos stendus, bet į vidų nepateks.
Kitais metais minėsime 95-ąsias Grinkevičiūtės gimimo metines. Kyla klausimas, tiksliau du klausimai: kodėl Grinkevičiūtės butas nebuvo išsaugotas ir ar planuojama jį vėl atkurti / įkurti? Elektroniniu paštu pasiteiravus to Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus darbuotojų, išsamesnės informacijos nesulaukiau. Matyt, apie tai kol kas rimtai negalvojama. Bandau įsivaizduoti argumentus: mažai lankytojų, nėra lėšų atnaujinimui ir kokio pusės etato prižiūrėtojui (-ai). Ir galimą savo atsakymą: lėšų trūkumas paprastai būna susijęs ne su „lėšų trūkumu“, o su neprioritetiškumu. Panašiai kai kam nors at/sakome „neturiu laiko“. Rastųsi to laiko, jei norėtume susitikti...
Ir tie jau minėti toje pačioje gatvėje stovintys už Lietuvos ir Europos Sąjungos lėšas renovuoti didžiuliai savo mastu, sakytum, didmiesčiui skirti Laukuvos kultūros namai – jie glumina. Be jokių abejonių, reikia namų ir šokiams, ir šokių kolektyvui, ir chorui bei kitokioms veikloms, kurių Laukuvoje turbūt labai daug. Vis dėlto tai gana keista, turint omenyje, kad dabar jau pasaulyje plačiausiai žinomas Laukuvos brendas yra, atleiskite už supriešinimą, ne (be jokių abejonių įsimintina) bažnyčia, ne įdomus istorinis miestelio gatvių tinklas ar, su visa pagarba, smagios kapelijos, bet būtent gydytojos, rašytojos ir tremtinės Dalios Grinkevičiūtės istorija...
Negalima sakyti, kad Grinkevičiūtė Laukuvoje užmiršta. Kaip minėjau, prie namo yra LGGRTC įrengtas informacinis stendas, prie ambulatorijos, kurioje dirbo Grinkevičiūtė, pamatytume atminimo lentą. Tačiau tai, sakyčiau, minimalūs „kabliukai“ atminčiai. Muziejus autentiškoje herojaus gyvenimo erdvėje – visai kas kita. Autentiška to laiko, kai čia gyveno Grinkevičiūtė, spalva nudažytas namas, paprasta, bet subtili ekspozicija, svetingas prižiūrimas sodas, kuriame lankytoja(s) galėtų paskanauti obuolių nuo „Grinkevičiūtės“ obelų ar kriaušaičių, ir jos kūrinių skaitymai būtų neįkainojama patirtis. Žmonės visados ieško tikrų vietų ir patirčių, o toji vieta kaip tik tokia.
Taigi kitais metais minėsime 95-ąsias Grinkevičiūtės gimimo metines. Metinės metinėmis, nebūtina jų itin sureikšminti, bet tai gera proga, stimulas pačiam (-iai) paklausti savęs, pavyzdžiui, ar atminimo centralizacija, turiu galvoje vertingų praeities artefaktų koncentravimą į centrinius rajono muziejus, kaip kad buvo sovietmečiu, yra tas kelias, kuriuo turėtume eiti dabar?
Sovietmečiu tokia strategija pasiteisino: nesugabenus vertingų objektų, pavyzdžiui, smūtkelių iš pakelės koplyčių, jie tikrai būtų buvę dingę, bet šiandien tokia politika regisi retrogradiška. Autentiškumo, „vietos dvasios“ perkelti neįmanoma: nei namų erdvės, nei obelų, nei kriaušių, nei Grinkevičiūtės rankomis sodintų beržų.
