Pastaruoju metu galėjome matyti beprecedenčiai intensyvų Lietuvos valstybinės ir istorinės vėliavų naudojimą viešoje erdvėje. Jomis buvo mojuojama žmonių, pasisakančių prieš vakcinas mitinguose, vietos ir tariamai vietos gyventojų protestuose prieš valstybės institucijų bandymus apgyvendinti jų rajone migrantus, rugpjūčio 10 d. žodžiais ir vaizdais smurtingame mitinge prie Seimo ir iš jo išaugusiose riaušėse. Jų metu turėjome garbės susipažinti ir su tokiomis už bendrą visuomenės gėrį kovojančiomis asmenybėmis kaip Andrius Lobovas, Tadeušas Vasilevskis, Vaidas Lekstutis ir kt.
Turbūt ne tik šių žodžių autorius su širdies nerimu stebėjo, kaip visiems mums brangūs valstybės simboliai naudoti, švelniai tariant, kvestionuotiniems veiksmams legitimuoti. Vėliavos gretintos prie kartuvių, kuriose turėjo būti simboliškai (?) pakarti „Lietuvos išdavikai“, jomis mojuota puolant ir žeminant mūsų piliečių išrinktus Seimo narius, ypač Vyriausybę, atakuojant policininkus ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnus, padedančius, be kita ko, užtikrinti, kad gyventume laisvoje, o ne Gibono ar Lobovo Lietuvoje, bei atakuojant žurnalistus, dirbančius savo darbą.
Kiek anksčiau trispalve manipuliuota uždažant vaivorykštės vėliavą Vilniaus Saltoniškių požeminėje perėjoje, taip stengiantis pademonstruoti, kad mūsų šalyje homoseksualams esą nėra vietos, bet užtat yra vietos... kam? Valstybės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavos taip pat naudotos siekiant delegitimuoti Lukiškių aikštėje numatyto pastatyti paminklo Laisvės kovų dalyviams autoriaus Andriaus Labašausko darbą. A. Labašauskas kaltintas, esą jo kūrinys žemina kovotojų už laisvę orumą ir apskritai yra jų atminimo išniekinimas, kone antivalstybinis aktas
Geriausiai (ir turbūt pirmą kartą taip stipriai) pojūtį, kad valstybės vėliava manipuliuojama, užčiuopiau, kai su dukra kartą žvelgėme į Vilnių nuo Gedimino pilies kalno ir atkreipėme dėmesį į kalno papėdėje triukšmaujančius žmones (esu užsiminęs apie tai viename iš ankstesnių rašinių). Trispalvių jūra giedrame pavasario ore, atrodytų, gėris ir grožis, tačiau tai, kas sklido iš ruporo, nebuvo nei gėris, nei grožis, o sąmokslo „teorijomis“ persmelktos kalbos apie skiepų žalą ir valstybės represijas, kurias siekta sustiprinti būtent valstybės simboliais.
Tačiau tada matytas vaizdas buvo nekaltas, palyginti su tuo, ką matėme vėliau, rugpjūčio 10-ąją (ir pirmoje, ir antroje hepeningo dalyje), kai valstybės vėliavos skleistos prie neapykanta spinduliuojančių plakatų, jomis mojuota palydint atitinkamo turinio šūkius, tiesiog kviesta versti teisėtą valdžią („Vyriausybės vieta šiukšlyne“). Valstybės vėliava kartą buvo panaudota ir kaip ietis: ji buvo sviesta į Seimo narį Sergejų Jovaišą, o after partyje – kaip riaušininkų apsiaustai ir bandymo vaizduoti tautos sukilimą instrumentai: esą tauta kovoja prieš valdžią!
Beje, darant nedidelę digresiją: nors rugpjūčio 10 d. mitingo (abiejų dalių) dalyviai teikė preferenciją Lietuvos valstybės vėliavos – trispalvės – naudojimui, nemažai buvo ir Žemaitijos vėliavų (separatistinis sentimentas?), ir istorinių Lietuvos vėliavų, patrauklių dalyviams, matyt, dėl dinamiškos kompozicijos ir kariškos semantikos. Vienas feisbuko grupės „Prievartai ne! Lietuva – vieninga tauta” komentare netgi tokį raginimą buvo iškėlęs: eiti į kovą iškėlus Vytį, o ne trispalvę, nes trispalvė – dėmesio – esanti „šios valdžios ženklas“. Kas turi ausis, teklauso...
Valstybės vėliava kartą buvo panaudota ir kaip ietis: ji buvo sviesta į Seimo narį Sergejų Jovaišą, o after partyje – kaip riaušininkų apsiaustai ir bandymo vaizduoti tautos sukilimą instrumentai: esą tauta kovoja prieš valdžią!
Matant tokią intensyvią manipuliaciją Lietuvos valstybės simboliais ir jų naudojimą, nukreiptą prieš tą pačią valstybę, kilo pojūtis, kad šie simboliai yra ne tik (iš)naudojami, bet ir savotiškai niekinami, negerbiami. Tuojau išdėstysiu, kuria prasme. Rašydamas šį tekstą, atsiverčiau ir patyrinėjau Lietuvos vėliavos ir kitų vėliavų įstatymą bei kitus teisinius aktus, numatančius atsakomybę už vėliavos išniekinimą, konkrečiai – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 127 straipsnį „Valstybės simbolių išniekinimas“.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 127 straipsnyje „Valstybės simbolių išniekinimas“ pažymima, kad „Tas, kas viešai nuplėšė, sudraskė, sulaužė, sunaikino, subjaurojo ar kitaip išniekino Lietuvos valstybės vėliavą ar herbą arba viešai pasityčiojo iš Lietuvos valstybės himno, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“. Bausmės griežtumas suprantamas: valstybės simbolių išniekinimas yra ir pačios nepriklausomos demokratinės valstybės išniekinimas.
Išties, vėliavos nuplėšimas, sudraskymas, sulaužymas, sunaikinimas, subjaurojimas yra akivaizdus nusikaltimas – taip dažniausiai ir niekinami simboliai (štai talibas būtinai turi nusivalyti kojas į JAV vėliavą) – tačiau pastarojo meto įvykiai Lietuvoje signalizuoja, kad valstybės vėliavą galima išniekinti ir kitaip. Pavyzdžiui, demonstruojant ją apsvaigus, naudojant kaip ginklą ar kurstant neapykantą, ar tą neapykantą dangstant. Štai kviečiu karti Seimo (ir Vyriausybės) narius ir tuo pat metu mojuoju trispalve – ar tai galėtų būti traktuojama kaip vėliavos išniekinimas?
Nesu teisininkas, galbūt šie mano svarstymai yra naivūs, bet norisi perteikti jausmą, kurį vis tenka išgyventi pastaraisiais mėnesiais ir dar anksčiau, pradedant, kaip jau minėjau, Andriaus Labašausko puolimu. Tarsi valstybės vėliava būtų paimta, tam tikrų grupių aproprijuota ir imta sistemingai naudoti: priešinti su ES, atskirti dalį Lietuvos gyventojų (LGBT+), kurti įspūdį, kad ši valdžia (iš tikrųjų teisėtai visų piliečių išrinkta) yra neveiksni, maža to, kenkianti valstybei ir ją būtų gerai nuversti, blokuoti valdžios institucijų kovą su pandemija, trukdyti spręsti migrantų krizę ir kt
Teisingumo dėlei reikėtų mesti žvilgsnį ir iš kitos pusės. Jei išties manai, kad ES gviešiasi mūsų savarankiškumo, kad ją valdo gėjai, kad LGBT+ ir Sorosas rezga sąmokslą ir siekia pakenkti tautinėms bei šeimos vertybėms, kad vaikų priežiūros tarnybos grobia vaikus, kad visi žurnalistai yra niekšai parsidavėliai, kad skiepai sukelia nevaisingumą, o ši valdžia yra grėsmė, tuomet stoti į kovą su visais turimais pabūklais ir simboliais ne tik galima, bet būtina! Bet tokių pažiūrų nesinori net komentuoti. Draugų rate šnekant, tai labai arti delyro.
Kai atvažiuoju į šeimos sodybą – „namelį prerijose“, vienas pirmųjų veiksmų, kurį atlieku jau daugelį metų, – iškelti trispalvę (turime ir Vytį, bet keliu tik trispalvę, man ji labai dera su gamtos žalia ir yra ramesnė). Tačiau prieš kurį laiką, pamažu įsisiūbavus čia aprašomam intensyviam valstybės simbolių naudojimui, lydimam priešinančios, neapykantos retorikos, pastebėjau savyje atsiradusį naują pojūtį – lyg šešėlį šmėstelint: o gal nekelti vėliavos, kuria šitaip manipuliuojama, kad aplinkiniai nepagalvotų, jog remiu triukšmadarius?
Tai kvaila, suprantu, – koks gi skirtumas (iš tikrųjų niekas nieko nepagalvos) – bet tokia mintis šmėstelėjo. Paskui sustabdžiau save pagalvojęs: jei Sauronas (pavidalą galinti keisti blogio jėga) norėtų pakenkti mūsų valstybės tvirtumui ir nepriklausomybei, jis turėtų ne tik bandyti supriešinti mus tarpusavyje, bet ir supriešinti su mūsų simboliais – tai būtų sumanus puolimas iš vidaus, iš esmės. Kad nejučia imtum sakyti: „ne, čia ne aš, aš neturiu nieko bendro su tais, kurie dangstosi trispalvėmis“, ir jos neiškeltum... Kad nejučia imtum galvoti, kad tai „jų“, o ne tavo vėliava...
Abejonė, kelti ar nekelti trispalvę prie namelio, buvo trumpalaikė, gal tai buvo netgi ne abejonė, o pauzė bandant geriau suprasti, koks mano požiūris į valstybės vėliavos (per)naudojimą viešoje erdvėje pastaruoju metu. Vėliavą iškart iškėliau, ir štai dabar ji, kai rašau šiuos žodžius, plazda rugpjūčio vėjyje. Į nieką nenukreipta, tiesiog liudijanti tą stabilų „čia ir dabar“ šiame pasaulio taške. Vėliava, kaip ir popierius, iškęs viską, netgi piktadarystes, bet dabar bent man labiausiai norėtųsi, kad ji būtų tiesiog palikta orioje ramybėje.
