Sakyti, kad „reikia dialogo“, yra patogi viešųjų kalbų klišė. Kai negali pasiūlyti ko nors konceptualaus, na, iš tikrųjų nežinai, ką daryti, labai lengva pasakyti, kad „reikia dialogo, reikia kalbėtis“. Ir tiesą pasakai (juk dialogo išties visada reikia!), ir išsisuki iš padėties, nors puikiai žinai: dialogas negali vykti bet kada ir su bet kuo, o kartais jis neįmanomas iš principo.
Pastarosiomis savaitėmis kaip niekad dažnai girdėjome magišką žodį „dialogas“ ir su juo susijusius žodžių junginius „reikia dialogo su žmonėmis“, „valdžia turi daugiau kalbėtis su žmonėmis“, „problemų kyla tada, kai valdžia nesikalba su žmonėmis“. Jie skambėjo iš prezidento, buvusio ministro pirmininko, kai kurių Lietuvos rajonų valdžios atstovų lūpų, lyg pastarojo meto problemos – pandemija ir Minsko režimo skatinama neteisėta migracija – būtų kilusios dėl to.
Kas galėtų neigti, kad dialogas nereikalingas? Nėra tokio žmogaus, o jei atsirastų, jis ar ji būtų nedovanotinas autoritaras (-ė). Dialogas reikalingas visad. Tai žmonių – pavienių ir jų grupių – sugyvenimo pagrindas. Jis, pasak senovės graikų, yra tiesos paieškos metodas. Jei nebus dialogo, bus daug monologų, o tada – galvos skausmas ir chaosas. Visi esame patyrę, ką reiškia bendrauti su žmogumi, kuris kalba tik su savimi ar paleidžia gerklę, vos kas nors jam (jai) nepatinka.
Sakyti, kad „reikia dialogo“, yra patogi viešųjų kalbų klišė.
Tačiau svarbu pabrėžti kitka: dialogas, trialogas ar kvadrilogas (pagal apibrėžimą – dviejų, trijų ar keturių pokalbis) gali įvykti tik tada, kai visos pusės nusiteikusios kalbėtis, yra atviros ir iš esmės palankiai nusiteikusios, be to, gebančios pateikti racionalių argumentų. Taip kalbasi mokslininkai. Arba sutuoktiniai, kai nori išspręsti jų porą kamuojančias problemas ir likti kartu. Jei viena ar abi pusės tokių savybių stokoja, dialogas negali vykti iš principo.
Dialogas apskritai yra subtilus dalykas. Be anksčiau paminėtų dialogui įvykti būtinų sąlygų, reikalinga ir dar viena – turi egzistuoti kokios nors dialoguojančios pusės. Jei viena iš „pusių“ yra itin heterogeniška ir akcentuoja skirtingus dalykus (pavyzdžiui, kovoja prieš „globalistus“, prieš skiepus, prieš apribojimus, prieš valstybės politiką migrantų atžvilgiu, nori versti Vyriausybę), dialogas negali įvykti iš principo. Nes nežinia, su kuria „pusės“ dalimi pradėti kalbėtis.
Dialogas gali vykti tik tarp dviejų, trijų ar keturių atvirų, daugiau ar mažiau panašias vertybes ir patirtį turinčių žmonių. Dialogas taip pat gali vykti tarp kelių norinčių susitarti visuomenės grupių ar jų atstovų, tačiau jis niekaip neįvyks tarp, pavyzdžiui, inteligentiško, smurtauti nelinkusio žmogaus ir agresyvaus chamo (LKŽ „chamą“ apibūdina kaip šiurkštų, storžievišką žmogų, prasčioką) ar jų grupės. Ir net bandyti tokiu atveju neverta, nebent kiltų grėsmė sveikatai ir reikėtų užkalbėti dantis.
Dialogas gali įvykti tik tarp dviejų, trijų ar keturių atvirų, daugiau ar mažiau panašias vertybes ir patirtį turinčių žmonių.
Hmm... Yra ir dar viena bandymo kalbėtis su agresyviais chamais prasmė – galimybė parodyti aplinkai (ir žiniasklaidai), kad joks pokalbis su tokiais žmonėmis neįmanomas ir jiems to pokalbio iš tikrųjų nereikia. Man atrodo, kad tokiam žygiui antradienį teko ryžtis Andriui Navickui, pabandžiusiam prieiti ir pabendrauti su mitinguotojais. Na, ir dar viena galima pokalbio su chamu prasmė – pasirinkimas tapti minios neapykantos laidininku. Savotiškas pasiaukojimas.
Išėjęs prieš minią žmogus (drąsuolis ar drąsuolė) tampa jos neapykantos kanalizacijos objektu ir ji, išsidergusi, išsitaškiusi, išsikoneveikusi, kuriam laikui nurimsta. Kaip sakoma, nuleidžia garą. Apie tai galėtų daugiau papasakoti Matas Maldeikis, pabandęs „pasikalbėti su žmonėmis“. Tokie išėjimai, kaip minėjau, gali būti vertingi, nes parodo, jog kalbėtis nėra su kuo. Minia žino visus atsakymus, jai reikia aukų. Kas būtų buvę, jei į lauką antradienį būtų išėjęs Tomas Vytautas Raskevičius, nesiimu spręsti...
Darant nedidelę digresiją. Įdomu, kaip būtų galėjęs vykti „dialogas“ su tūkstantine žmonių minia rugsėjo 10 dieną Vilniuje turėjusioje vykti protesto akcijoje pavadinimu „Stop diktatūrai Lietuvoje, sugrąžinkime Lietuvą tautai, TAIP – Seimo paleidimui“? Galbūt kas nors norėtų pabandyti? Vilniaus miesto savivaldybė jau buvo išdavusi šiai akcijai leidimą (apsižiūrėjo ir atšaukė rugpjūčio 11 dieną).
Minia žino visus atsakymus, jai reikia aukų.
Žinoma, kiekviena minia susideda iš žmonių, bet, kaip yra pastebėję minios fenomeną tyrinėję sociologai, minioje individui gresia prarasti save. Pasakiau ir iškart save stabdau: ne, ne visose miniose. Sąjūdžio mitinguose žmonės kaip tik buvo atgavę savo veidus, nes ten nebuvo vietos primityvumui ir smurtui: nei žodiniam, nei fiziniam. Be to, ten vyko Lietuvos kūrimo, o ne ardymo darbas. Dėl to ir minios sąvoka prie Sąjūdžio mitingų nelimpa. Minia – tai grėsmė. Minia buvo antradienį.
Ne, bičiuliai, tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, kyla ne iš mūsų išrinktos valdžios negebėjimo kalbėtis ar netinkamo veikimo (ji laikosi gerai, Dieve padėk, ir turi palaikymą), bet dalies Lietuvos visuomenės narių siekio bet kokiais būdais kanalizuoti savo frustraciją ir rasti atpirkimo ožį beprecedentės pasaulinės krizės akivaizdoje; siekio, kurį radikalizuoja menkystos politikai populistai ir kursto Saurono provokatoriai (priminsiu, Sauronas – tai britų rašytojo Johno Tolkieno trilogijoje „Žiedų valdovas“ pasirodantis personažas, blogio valdovas, galintis keisti išvaizdą).
Sąjūdžio mitinguose žmonės kaip tik buvo atgavę savo veidus, nes ten nebuvo vietos primityvumui ir smurtui: nei žodiniam, nei fiziniam. Be to, ten vyko Lietuvos kūrimo, o ne ardymo darbas.
Saurono provokatorių veiklą valdžia išaiškins, jų antradienį turėjo būti susitelkę daugiau nei pakankamai. Nesitiki, kad tie daugiau mažiau treniruoklių salėse padirbėję skustagalviai vyriškiai, tampantys mūsų trispalvę ir su laukiniu įniršiu atakuojantys pareigūnus, yra vargšai nuo pandemijos metu įvestų suvaržymų kenčiantys gyventojai, kuriuos štai įsiutino valdžios nesikalbėjimas. Bet tai jau policijos ir Valstybės saugumo departamento reikalas.
Mane labiau jaudina ne Saurono provokatoriai, bet pažeidžiami, nusivylę savimi ir pasauliu tautiečiai, bandantys kanalizuoti savo frustraciją ieškodami atpirkimo ožio ir paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus ir (ne)jučia klibinantys savo valstybės pamatus. Galbūt jiems labiau reikėtų ne dialogo, o ko nors kito. Rasti kitų būdų patirti malonumą. Pavyzdžiui, daugiau laiko skirti vaikams ir anūkams, išspręsti santykius su gyvenimo draugais ir draugėmis, išvažinėti perteklinę energiją ir pyktį dviračiu, paplaukioti baidarėmis, leistis į žygį, padirbėti sode, mylėtis.
Galbūt ieškau pernelyg paprastų atsakymų, bet man atrodo, kad didžiausios problemos kyla iš kasdienio asmeninio gyvenimo nesėkmių ir būtent šiuo lygiu gali būti išspręstos.
Man labai patiko vienos rusų opozicionierės frazė, užrašyta ant plakato: „Karas yra bailus bėgimas nuo asmeninių kasdienio gyvenimo problemų.“ Vietoj žodžio „karas“ įrašykite savo kintamąjį: „raginimas versti valdžią“, „mitinguoti“, „kitų žeminimas“ ir frazė skambės taip pat įtikinamai.
