Paskutinėje prieš kovidą „Knygų mugėje“ prezidentas Gitanas Nausėda pasakojo, kokias skaito knygas ir sakė, kad viena įdomesnių jam yra Arono Nimcovičiaus šachmatų vadovėlis „Mano sistema“. Nes joje yra dalykų, kuriuos galima pritaikyti ir politikoje. Ar jis juos taiko?
Tuomet reikia pasižiūrėti, kokie gi buvo tie Rygos žydų šeimoje gimusio Nimcovičiaus prieš daugiau kaip šimtą metų suformuluoti šachmatų principai. Knygos autorius iki šiol laikomas vienu svarbiausių žaidimo teoretikų, pakeitusių požiūrį į lentos centrą ir parodęs, kad partiją laimėti galima ne tik užėmus jį savo figūromis, bet ir kontroliuojant iš kitų pozicijų.
Nimcovičius pabrėžė rizikingo, bet aštraus debiuto svarbą, kuomet tinkamos ėjimų kombinacijos lemia tolesnę žaidimo sėkmę. Jeigu žiūrėtume, kaip Nausėdai pavyko debiutiniai metai prezidentūroje, sirgaliams džiaugtis daug objektyvių prielaidų jie nesukūrė. Pats minėdamas pirmąsias metines sakė, kad jeigu per savo kadenciją sugebės parodyti didžiajai daliai Lietuvos žmonių ką veikia kitaip, negu jo pirmtakai, tikslą jis laikys pasiektu.
Jeigu debiutu Nausėdos šachmatų partijoje laikysime patį šuolį iš jokios politinės veiklos tiesiai į aukščiausią postą valstybėje, tuomet debiutas buvo įspūdingas, ir, kaip paties Nimcovičiaus vardą gavęs debiutas šachmatuose – nelabai dažnas. Greitai neišvystytą partiją šis šachmatų teoretikas lygina su nesusiformavusiu vaiko organizmu ir sako – tokiu atveju, abiem, ir partijai, ir vaikui, reikia neužsiiminėti šalutiniais dalykais ir ramiai bei saugiai augti. Jeigu tai pasiseka, toliau nuosekliai vystant partiją pereiti į priešininko lentos pusę ir sistemingomis atakomis ją silpninti.
Jeigu kelyje pasitaiko stiprus ginantis pėstininkas, atakuoti jį nuolat pasikartojančiais smūgiais. Jeigu šių dienų šachmatų žaidimu galėtume laikyti kovą su pandemija, tai yra, iš esmės, Vyriausybės su Seimu veikos sritį, o dabartinę premjerę laikytume Nausėdos pagrindiniu priešininku tokioje šachmatų partijoje, tai nuolat atakuojamo pėstininko vaidmenyje sunku įsivaizduoti ką nors kitą, kaip jos sveikatos reikalų ministrą Dulkį.
Nimcovičiaus patarimas turėti priešininko stovykloje savų forpostų irgi naudingas politikoje ir primena bandymus šioje valdžios kadencijoje įsūdyti savo kandidatus į svarbius postus Užsienio reikalų ministerijos ar valstybės banko struktūroje, nes kaip sako Nausėdos vertinama knyga, tokie forpostai – šachmatuose – ne tik tarnauja kaip naujų atakų bazė, bet ir silpnina priešininko atsparumą. Su sąlyga, kad turi stiprų ryšį su užnugario resursu.
Knygoje „Mano sistema“ atkreipiamas dėmesys ir į, vadinkime, laisvuosius pėstininkus, kurie gali pasiekti paskutinę langelių lentą ir tapti papildomu varžovu. Juos Nimcovičius rekomenduoja blokuoti. Vaizdžiai vadindamas tokį pėstininką pavojingu nusikaltėliu, kurį reikia pasodinti už grotų. Lietuvos sąlygomis, sakytume, pasiųsti atvėsti, kaip buvusius ministrus Karoblį ir Misiūną.
Nimcovičius be daugybės svarbių ir įdomių dalykų apie šachmatų žaidimą taip pat sako: čia lemia optimizmas, ir čia svarbu išsiugdyti gebėjimą džiaugti mažais dalykais. „Jeigu pradedantysis džiaugsis tiktai matu ar bent jau paėmęs valdovę, tai meistras būna laimingas ir radęs spragą pėstininkų eilėje“.
Tas, gali būti, irgi tinka ne tik prieš šachmatų lentos, bet ir politikoje. Viena mažytė, bet labai reikšminga smulkmena, skirianti tą puikų žaidimą nuo gerovės valstybės valdymo, sakyčiau, yra ta, kad šachmatų esmė – bet kokia kaina, sumaniai aukojant bet kokias figūras, išsaugoti karalių.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
