Iš Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) į Lietuvą atvykusi gydytoja Mira sako, kad kalbos barjeras yra vienas didžiausių išbandymų. Interviu LRT.lt Kaune gyvenanti sudanietė juokiasi – kartais dėl lietuvių kalbos žinių spragų nutinka ir komiškų situacijų, kai, norint susikalbėti su pacientais, tenka pasitelkti kūrybiškumą. Mira dalijasi, kad dėl odos spalvos Lietuvoje sulaukia dėmesio, kuris ne visada būna malonus, tačiau ji sako, kad ant Lietuvos močiučių pykti nepavyksta.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Mira gimė ir užaugo Jungtiniuose Arabų Emyratuose sudaniečių šeimoje.
- Lietuvoje gyvenanti aštuonerius metus, ji baigė mediciną universitete, mokosi lietuvių kalbos.
- Dėl kalbos barjero nutinka ir komiškų situacijų, tačiau dauguma pacientų geranoriški.
- Dėl odos spalvos Lietuvoje Mira sulaukia daug dėmesio, bet ji sako, kad dažnai žmonės tiesiog smalsūs.
Į Lietuvą Mira, kurios vardas jos prašymu pakeistas, atsikraustė 2018 metais – tada mergina baigė mokyklą ir nusprendė siekti gydytojos karjeros. Gimusi ir augusi JAE, sudaniečių šeimoje, Mira žinojo, kad savo ateitį mato Europoje, tad pasirinkimas mokytis vienoje iš ES šalių buvo savaime suprantamas.
Prieš dvejus metus Mira baigė Lietuvos sveikatos mokslų universitetą Kaune. Kol studijavo, šiek tiek laiko praleido mainų programose Jungtinėje Karalystėje, tačiau ten susirasti darbą užsieniečiui – sudėtinga. Be to, sako Mira, gyvenimo lygis Lietuvoje aukštesnis ir čia ji jaučiasi laimingesnė. Tad baigusi universitetą Mira nusprendė likti Lietuvoje ir čia dirbti gydytoja.
Tam, kad galėtų gauti gydytojos darbą, Mira turi išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą B1 lygiu ir gauti licenciją užsiimti medicina: „Turiu išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą B1 lygiu. Tai nebus sunku, bet, jei atvirai, tokio kalbos lygio neužtenka, kad galėtum laisvai dirbti gydytoju“, – sako Mira.
Šiuo metu ji atlieka stažuotę ligoninėje – dirba skubiosios pagalbos skyriuje. Tiesa, už darbą ligoninėje Mira negauna algos, atvirkščiai – pati moka pinigus tam, kad dirbtų, mokytųsi ir neprarastų įgūdžių.
Už pusmečio stažuotę ligoninėje Mira sumoka 6 tūkst. eurų, per metus tenka išleisti 12 tūkst. eurų. Žinoma, sutinka Mira, čia ji daug išmoksta, tačiau tokios sumos jai atrodo didelės.
„Moku pinigus tam, kad dirbčiau ligoninėje. Tiesą pasakius, visos mano kaip gydytojos patirtys buvo neapmokami darbai“, – sako Mira.
Tiesa, ji džiaugiasi, kad dirbdama ligoninėje daug išmoksta: „Dabar, kai baigiau universitetą, mane labiau vertina, be to, rodau iniciatyvą, bandau būti kiek įmanoma naudingesnė. Kam nors reikia paimti kraujo tyrimams? Nesijaudinkit – galiu!“ – šypsosi Mira.
Kad pavyktų susikalbėti, tenka būti kūrybiškai
Nors Mira stropiai mokosi lietuvių kalbos ir ligoninėje su pacientais bendrauja lietuviškai, ji pripažįsta, kad kalba – vienas didžiausių išbandymų: „Pastaraisiais metais situacija pagerėjo, dabar galima lankyti nemokamas lietuvių kalbos pamokas, yra daugybė nemokamų išteklių, kuriais gali naudotis. [...] Žinojau, kad jei liksiu Lietuvoje ir neišmoksiu kalbos, būsiu visiškai nenaudinga.“
Mira džiaugiasi, kad kasdienybėje jai pavyksta susikalbėti lietuviškai, tačiau ji sutinka, kad išmokti kalbėti lietuviškai yra sudėtingiau nei, pavyzdžiui, angliškai.
„Lietuvių kalba nėra ta kalba, kurią gali į save sugerti. Galiu sugerti anglų kalbą, kadangi jos daug viešojoje erdvėje, tačiau tam, kad galėtum kalbėti sklandžia lietuvių kalba, turi labai labai stipriai pasistengti“, – dalijasi Mira.
Mirai ypač sudėtinga lietuvių kalbos gramatika, o mokytis kalbos nepadeda ir tai, kad lietuviai tuoj puola į pagalbą užsieniečiams ir pradeda kalbėti angliškai: „Iš tiesų džiaugiuosi, kai lietuviai klausosi, kaip kalbu, ir mane pataiso.“
Tiesa, šypsosi Mira, dirbant ligoninėje, kai greita reakcija gali būti ypač svarbi, tai ne visada įmanoma. Nors lietuvių kalba sudėtinga, Mira sako, kad svarbiausia išmokti šnekamąją kalbą, atkreipti dėmesį į tuos žodžius ir frazes, kurių dažniausiai prireikia dirbant ligoninėje.
„Žmonėms, kurie pateko į ligoninę, ta diena gali būti blogiausia diena jų gyvenime, todėl stengiuosi bendrauti su didžiule empatija. Mitas, kad gydytojai turi būti žmogiškoji enciklopedijos versija. Tai nieko nereiškia, jei nemoki bendrauti, pastebėti mažų užuominų ar dirbti komandoje“, – dalijasi Mira.
Ji pasakoja, kad dėl kalbos barjero nutinka ir komiškų situacijų: „Įsivaizduokite, patenkate į ligoninę, o prie jūsų prieina gydytojas, kuris bendrauja laužyta lietuvių kalba. Kartais gali kliūti netaisyklinga gramatika, kartais – žodžių tarimas, tad pacientai gali ne viską suprasti.“
„Kartą ligoninėje kalbėjausi su labai miela vyresnio amžiaus paciente. Į ligoninę ji atvyko dėl to, kad nualpo ir ausyse girdi zvimbimą. Klausinėjau įvairių klausimų, bet ji manęs nesuprato, kai paklausiau, ar girdi zvimbimą. Galiausiai paklausiau: „Ar girdite bzz?“ Tada jau susikalbėjome“, – juokiasi Mira.
Nors nutinka taip, kad pacientai nesupranta angliškai ar nenori kalbėti ne lietuvių kalba, tokie atvejai ypač reti ir dažniausiai pavyksta susikalbėti.
Ateitį mato Lietuvoje
Nors norėtų grįžti į tėvų gimtąjį Sudaną, ateityje Mira planuoja pasilikti Lietuvoje ir dirbti gydytoja čia.
„Mano šalyje vyksta pilietinis karas, situacija nėra gera. Ne veltui situacija Sudane yra pavadinta blogiausia humanitarine krize pasaulyje. Atvirai, jei turėčiau galimybę, norėčiau apsilankyti Sudane. Toks buvo mano planas. Norėjau grįžti į Sudaną ir leisti laiką su šeima, nes augdama tokios galimybės neturėjau.
Abu mano tėvai gimė ir užaugo Sudane, čia įgijo išsilavinimą, o devintajame dešimtmetyje emigravo dirbti į JAE. Būčiau norėjusi pažinti savo kultūrą, savo paveldą ir šeimą“, – sako Mira.
Nors norėtų grįžti į tėvų gimtąjį Sudaną, Mira Lietuvoje jaučiasi laiminga. Pasak jos, čia gali būti sudėtinga integruotis, bet Lietuvoje pasilieka vis daugiau užsieniečių, kurie nori kurti gyvenimą čia. Šiandien Mira tikisi, kad jai pavyks išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą ir susirasti apmokamą darbą.
„Jei nesusirasiu apmokamo darbo, turėsiu palikti Lietuvą, nes neišgalėsiu čia likti“, – apgailestauja Mira.
Ji viliasi gauti darbą Kaune, kuris per studijų metus tapo toks savas bei artimas, čia ji susirado draugų.
„Kaune gyvenu beveik aštuonerius metus, čia turiu draugų. Jei gaučiau darbą regione netoli Kauno, iš pradžių galėčiau važinėti dirbti iš Kauno, tačiau kiekvieną dieną negalėčiau važinėti iš, pavyzdžiui, Šiaulių ar Druskininkų, kadangi tai labai brangu. Degalų kainos mane pražudytų“, – juokiasi Mira.
Netrukus ji surimtėja – gąsdina ir tai, kaip regionų gyventojai reaguotų į juodaodę kaimynę: „Nerimauju dėl to, kaip reikėtų gyventi kur nors Lietuvos regione, kur būčiau vienintelis ne baltaodis žmogus. Noriu gyventi ramiai, nenoriu būti ir kažkieno susižavėjimo objektas ar sulaukti klausimų. Man to užtenka ir Kaune, nors jis yra antras pagal dydį Lietuvos miestas.“
Įvairūs rasizmo atvejai skaudūs, bet Mira sako su rasizmu susidūrusi ne tik Lietuvoje, bet ir gyvendama JAE ar lankydamasi kitose Europos šalyse. Gydytoja sutinka, kad kartais didesnio dėmesio sulaukia ne dėl neapykantos, o iš smalsumo.
„Kartais, jei esu, pavyzdžiui, Utenoje, pastebiu bobutę, kuri į mane spokso taip perkreipusi galvą, kad, atrodo, tuoj sulūš kaklas. Suprantu, kodėl taip yra – kai kurie žmonės nėra susidūrę su kitokiais nei jie.
Žmonėms gali keistai pasirodyti nebaltaodžiai užsieniečiai, kalbantys lietuviškai. Suprantu tai, bet taip pat noriu ramiai gyventi. Beveik kiekvieną dieną sulaukiu klausimų: iš kur tu, kaip ilgai gyveni Lietuvoje, kodėl moki kalbėti lietuviškai? Priimu tai ir suprantu, kad niekada nebūsiu visiškai priimta, nes esu kitokia“, – dalijasi Mira.
Komentarai dėl rasės įgriso, bet ant močiučių pykti nepavyksta
Kai žmonės prieina pasikalbėti iš smalsumo, kai kurie pokalbiai dėl odos spalvos būna linksmi, bet Mira sako, kad jie vis tiek vargina.
„Kartais tai nuvilia. Norėčiau gyventi ten, kur galėčiau lengvai įsilieti į visuomenę, kadangi labai vertinu privatumą. Labai mėgstu bendrauti ir kalbėtis, bet taip pat nemėgstu būti dėmesio centre“, – dalijasi Mira.
Visgi nebūti dėmesio centre sunkiau, jei atrodai kaip užsienietis, sako Mira. Erzina ir tokie susidūrimai, kai praeiviai Mirą ima fotografuoti be jos leidimo.
„Kartą važiavau autobusu, vilkėjau šiltą striukę. Matėsi tik mano veidas ir plaukai, o kitas keleivis ėmė mane fotografuoti su blykste. Tą dieną turėjau daugybę reikalų, todėl nebenorėjau į tai gilintis“, – pripažįsta Mira.
Ji taip pat prisimena, kai Lietuvoje apsilankė jos mama. Tada Mira kartu su seserimi mamą nusivežė į Palangą.
„Prie mūsų priėjo vyras ir pasakė, kad tai pirmas kartas, kai jis mato musulmonę moterį. Mano mama buvo labai miela, bendravo su juo, pokalbis buvo labai gražus, o netrukus pamačiau link mūsų ateinančią močiutę, nusitaikiusią į mus telefonu ir darančią vieną nuotrauką po kitos. Ji priėjo prie mūsų ir pagyrė, kad esame labai gražios.
Suprantu ir neprieštarauju, kai taip elgiasi vyresnio amžiaus močiutės, bet nemėgstu tokio dėmesio ir nenoriu būti retenybė ar neįprastas reginys praeiviams. Dažniausiai daugiau žvilgsnių sulaukiu iš moterų. Išskyrus kelis rasistinius susidūrimus, žmonės dažniausiai tiesiog smalsūs“, – pasakoja Mira.
Net ir susidūrusi su rasistiniais komentarais, Mira ne visada puola aiškintis situacijos ir dažniausiai pasirenka patylėti: „Nenoriu būti tuo žmogumi, kuris ims visus šviesti. Dažniausiai nusijuoksiu ir toliau tęsiu savo dieną. Ką dar galiu padaryti?“
„Iš tiesų Lietuvoje jaučiuosi saugi. Rasizmas – dalis gyvenimo. Turi išmokti su tuo tvarkytis ir pasirinkti, dėl ko verta kovoti, dėl ko – ne. Kartais gali atsisukti ir atsikirsti, kad rasistinius komentarus sakantys žmonės suprastų.
Esu ne kartą pavadinta „n“ žodžiu, bet esu 160 cm ūgio mergina, o prieš mane – aukštas vyras. Taigi, visada įvertini situaciją. Kartais nusijuoki, kartais apsimeti, kad nieko negirdėjai“, – dalijasi Mira.
Ji priduria, kad dėl įvairių rasistinių komentarų nepavyksta pykti ant vyresnio amžiaus žmonių ar vaikų, tačiau jaunimas neturi pasiteisinimų.
Mira sako, kad užsieniečiai į Lietuvą atvyksta ieškodami geresnio gyvenimo ir geresnio išsilavinimo, o čia dirbdami jie prisideda ir prie šalies ekonomikos gerinimo.
„Kuris dar lietuvis sumoka tiek pinigų už stažuotę, kiek aš?“ – juokiasi Mira.
