„Sunkiausia matyti, kaip vaikai švaisto galimybes“, – LRT RADIJO laidoje apie sportą „Čempionų pietūs“ sako legendinis dviračių sporto atstovas Ramūnas Navardauskas, kuris jau ne vienus metus dirba treneriu. Prestižinių lenktynių laimėtojas užsimena ir apie sporto šakos populiarumą Lietuvoje bei saugumą kelyje.
R. Navardauskas 2015-aisiais pasaulio plento dviračių čempionate iškovojo bronzos medalį, kuris jam atnešė geriausio Lietuvos metų sportininko titulą. Be to, olimpietis per savo karjerą laimėjo ne vieną „Tour de France“ ir „Giro d`Italia“ etapą, o 2020 m. buvo priimtas sprendimas pasitraukti iš profesionalaus sporto.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Ramūnas Navardauskas, baigęs profesionalaus dviratininko karjerą, susiduria su naujais iššūkiais ir džiaugiasi nuspėjamesniu gyvenimu, aktyviai prisidėdamas prie jaunųjų talentų ugdymo.
- Pasaulio čempionato prizininkas pabrėžia nuoseklaus darbo, bendravimo su treneriu ir atsakomybės svarbą ugdant jaunuosius dviratininkus, remdamasis savo patirtimi ir trenerio Kęstučio Česaičio metodais.
- Buvęs dviratininkas atkreipia dėmesį į mažėjantį dviračių sporto populiarumą ir saugumo kelyje problemas, ragindamas ieškoti naujų būdų sudominti vaikus ir skatinti tarpusavio pagarbą tarp eismo dalyvių.
„Iš pradžių taip [gyvenimas buvo ramesnis], bet po to labai greitai užsikroviau darbais. Atrodo, kad dabar labiau skubu visur nei tada, kai sportavau. Reikalų daug.
Karjeros baigimo momentas profesionaliems sportininkams yra sunkiausias, nes jauti baimę ir nežinomybę dėl ateities. Tas truputėlį gąsdino, bet atsiradus darbui viskas nusistovi. Viskas paprasčiau ir lengviau, jaučiuosi labiau užtikrintas, nereikia kontrakto medžioti kiekvienais metais. Atsirado vaikai, tai kiekviena diena yra linksmesnė ir įdomesnė. Tas labiausiai ir pasikeitė, kad gyvenimas tapo nuspėjamesnis“, – pasakoja 38-erių R. Navardauskas.
Baigęs karjerą pasaulio čempionato prizininkas aktyviai prisideda prie jaunųjų talentų ugdymo. Pasak R. Navardausko, aukšti pasiekimai yra neatsiejami nuo sunkaus darbo, o trenerio darbas tikrai nėra lengvesnis nei sportininko.
„Sunkiausia matyti, kaip vaikai švaisto savo galimybes. Nugalėtojais tampama ne dėl talento, nors jo reikia, bet pats darbas, nuoseklumas, bendravimas su treneriu ir nebijojimas imtis naujovių daug lemia.
Kažkada važiuodavome su treneriu į stovyklas ir prieš kiekvieną vakarienę turėdavome susirinkimų. Nenorėdavau aš į tuos susirinkimus, kurie būdavo apie varžybas, taktikas. Nuobodu, juk mes išalkę ir norime valgyti. Bet praėjo 20 metų ir „Giro d`Italia“ varžybose pabėgome dviese nuo grupės. Kolega labai smarkiai važiavo, galvojau, ką daryti, ir prisiminiau, kad prieš 20 metų susirinkime treneris kalbėjo apie varžovo nuvarginimą jam nepastebint. Pravertė, reikėjo klausyti to trenerio.
Dabar savo vaikams bandau įkalti sistemą – kaip važiuoti, jeigu vėjas toks, kada atakuoti, ko griežtai nedaryti. Vis tiek vaikai pirmiausia suklysta, o tik tada daro, kaip treneris pasakė. Visi geriausi mokosi iš savo klaidų. Sudėtinga ir sunku bendrauti su vaikais, bet suprantu ir savo trenerius, kai pats buvau vaikas. Negali nei dabar pykti, nei tada“, – darbo užkulisiais dalinasi buvęs dviratininkas.
Šilalėje gimęs R. Navardauskas karjerą pradėjo pas trenerį Kęstutį Česaitį. Pirmieji žingsniai žengti Kvėdarnos apylinkėse, o pats miestelis yra pagarsėjęs kaip sėkmingų dviratininkų kalvė.
Apie Kvėdarnos fenomeną kalbėjęs „Tour de France“ ir „Giro d`Italia“ etapų laimėtojas patikina, kad vieta čia ne prie ko: „Ir mano vaikai sako, kas ten toje Šilalėje? Kartą susėdome į autobusą, nuvažiavome ir turėjome treniruotę kartu su šilališkiais. Po visko vaikų paklausiau, ar mes darome kažką kitaip negu jie? Ne, bet jie tą daro kiekvieną dieną, o miesto vaikai būna, kad pabuvo, pavargo ir tada nesirodo savaitę. Nuoseklus darbas ir bendravimas su treneriu ir yra svarbiausia. Tada ir užsispyrimo atsiranda, atsakomybė didesnė.
Varžybose reikia visada važiuoti dėl pergalės, bet būna minčių „sėdėti ant rato“, kas reiškia buvimą užuovėjoje ir nelindimą prieš vėją. Bet kodėl nepabandžius? Kodėl nesužinojus galimybių ribos? Kodėl nepabandžius bėgti nuo grupės? Pas mus niekada nebuvo minčių važiuoti paskui varžovą.
Treneris turėjo požiūrį, kad, jeigu neateini į treniruotę, nekeli ragelio, tai skambina tėveliams. Į stovyklą jei nori važiuoti, tai lankomumas pirmoje vietoje. Kažkada treneris gyrėsi, kad 90–99 proc. lankomumą fiksuoja. Treneris yra sakęs, kad, kiek tu meilės parodysi vaikams, tiek tie vaikai grąžins atgal. Jeigu stengiesi dėl vaikų, tai ir jie pasistengs.“
Tituluotas dviratininkas neslepia, kad būna šmaikščių situacijų, kai auklėtiniai nebūna girdėję apie jo pasiekimus. Tiesa, tokios situacijos sukuria tinkamą terpę ilgesniam pokalbiui užmegzti.
„Dažniausiai nesupranta, bet aš ir nepykstu, nes kaip mes galime viską žinoti. Negalime tikėtis, kad visi žinos visus krepšininkus, futbolininkus, dviratininkus. Man visada yra malonu papasakoti apie tas varžybas, palyginti su NBA. Vaikai nežino, reikia juos šviesti ir bandyti papasakoti. Užtrunka laiko, bet tada yra proga ilgiau pasikalbėti“, – teigia R. Navardauskas.
Jei anksčiau Lietuva galėjo pasigirti pasiekimais dviračių sporte, tai pastaruoju metu didelių laimėjimų trūksta. Žymiausi sportininkai baigė karjeras, o jų pamaina – vis dar auga.
„Anksčiau visame pasaulyje dviračių sportas buvo labai populiarus, bet atsirado transportas, telefonai ir vaikus sudominti yra sunkiau. Ne tik čia, bet ir su kitomis sporto šakomis. Dviračių sportas dabar yra nusmukęs, bet tai nėra šių dienų problema. Tai yra daugelio metų įdirbis. Manau, kad ir vaikų požiūris į sportą yra pasikeitęs, todėl reikia pradėti žiūrėti kitaip treneriams ir federacijai. Reikia vaikus sudominti, kad atsirastų masiškumas, o pinigais nepasimėtysi“, – įžvalgomis dalijasi dviračių sporto entuziastas.
Dar viena aktuali tema – saugumas kelyje. Neretai ta pačia kelio dalimi važiuoja tiek automobiliai, tiek dviratininkai, o tai gali sukelti nepasitenkinimo bangą. Viena pusė gali sakyti, kad prieš ją važiuoja kliūtis, o kita pusė kelia saugumo klausimą, kai lenkiama nesilaikant atstumo.
Pagal kelių eismo taisykles, lenkiant dviratę transporto priemonę iki 50 km/h greičio būtina išlaikyti bent 1 metro atstumą, o jeigu greitis yra didesnis nei 50 km/h, tuomet privalomas atstumas didėja iki 1,5 metro.
„Žmonės skuba, lekia ir galvoja tik apie save, o tas dviratininkas ant kelio jiems yra kliūtis. Pripažinkime, kad tas, kuris sėdi mašinoje ir nėra važiavęs dviračiu, tikrai jaučiasi piktas. Tas, kuris gyvenime bando dviratį ar kitas transporto priemones, tai jis apskritai laimingesnis ir kitaip į viską žiūri. Jam nei dviratininkas maišo, nei arklys, nei bobutė. Čia nuo žmogaus būdo priklauso arba nežinojimo.
Būna juk ir vėjo gūsių, kurie gali dviratininką nublokšti ar kaip tik pritraukti prie automobilio. Kai tu žinai, tai esi tam pasiruošęs, o vairuotojai galvoja tik, kaip priekiu nenumušti. Visokių situacijų turėjome ir matėme, todėl stengiamės būti supratingi. Treniruočių metu vaikus lydime su automobiliais iš paskos, kad galėtume iš galo pridengti, bet ne visada ir tas padeda, jei vairuotojai yra nesupratingi ir neįvertina eismo. Norėtųsi tarpusavio pagarbos, bet visi žmonės yra skirtingi.
Užsienyje irgi visokių situacijų buvo. Ispanijoje pragyvenome dešimt metų, tai ten pagarbiau į viską žiūrima, bet ten yra įsitraukusi teisėsauga. Italija vadinama dviračių šalimi, bet kasmet irgi būna įvairių incidentų, nes arba tu esi futbolininkas ir nemėgsti dviratininko, arba esi dviratininkas ir nemėgsti visų kitų“, – įvairias patirtis lygina patyręs dviratininkas.
Apie patarimus dviratininkams eisme kalbėjęs R. Navardauskas akcentuoja atsargumą ir būtinus atributus: „Visą laiką reikia saugotis, nes net ne dėl tavo kaltės gali kažkas atsitikti. Nors tau ir yra pagrindinis kelias – ne visada tave gali pamatyti. Jeigu labai nori klausytis muzikos su ausinėmis, tai kairė ausis turi būti tuščia, kad girdėtum iš galo atvažiuojančius automobilius. Reikia visą laiką rodyti posūkius ir būti matomam – su šalmu, saugiu dviračiu ir tvarkinga apranga.“
Bene visus dviračius išbandęs pasaulio čempionato prizininkas pabrėžia, jog jam smagiausi važiavimai su gravelio (liet. žvyro) dviračiais, tačiau intelektuališkiausios ir maloniausios yra plento ir treko disciplinos. Anot R. Navardausko, ten daugiau taktikos ir galimybių išnaudoti varžovų silpnybes.
Pasak buvusio profesionalo, Lietuvoje vyksta nemažai įvairaus rango dviračių sporto varžybų, o treko varžybose labai gerai matosi greičio skirtumai tarp mėgėjų ir profesionalų.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Čempionų pietūs“ įraše
Tekstą parengė Justas Virbickas
