Po „Šeimų gynimo maršo“ perskaičiau ne tik daugybę skirtingų žmonių apsižodžiavimų feisbuko komentaruose, bet ir neutraliųjų, stebinčių veiksmą su spragėsiais, kvietimus dialogui. „Išgirskime vieni kitus“ rašė tie, kurie patys daugiau nieko taip ir nepasakė. Mane supa įvairūs žmonės: Portlande, Oregono valstijoje gyvenanti vyro giminė yra visiškai pripratusi prie tos pačios lyties žmonių santuokų.
Čia susituokusių gėjų pora tapo ne vieno šeimos vaiko krikštatėviais, uošviai važiuoja į dviejų moterų auginamų vaikų gimtadienius. Visi laimingi, nors ir su savomis problemomis, kaip ir visur. Šiek tiek kitokia situacija Lietuvoje, kur per giminės pietus geriau visai nieko neminėti apie homoseksualumą ar lytiškumą, nebent norėčiau išgirsti kalėjimuose ir vaikystės daugiabučių kiemuose vartotus epitetus.
Šis tekstas yra mano mėginimas kalbėtis su tais, kurie nori klausytis. Aš jus išgirdau – per savo gimines, draugus ir per visiškai nepažįstamų žmonių žinutes. Ne tik išgirdau, bet ir pastebėjau besikartojančius argumentus, kuriuos labiau norisi vadinti mitais. Nesu LGBT bendruomenės narė, bet šitaip gal ir geriau – esu mažų vaikų mama, nebijanti, jei jie vieną dieną praneštų norintys keisti lytį ar mylintys tos pačios lyties asmenį. Atsakysiu į jūsų argumentus ir paaiškinsiu kodėl.
Pirmas dažniausiai girdimas ir itin liūdnas mitas – keistas įsitikinimas, kad homoseksualūs žmonės tvirkina vaikus. „Ką gali žinoti, gal ta darželio auklėtoja kokia lesbė“, – kadaise įspėjo giminės, man tik pradėjus pirmagimę leisti į darželį. Neseniai išgirdau panašią bendraamžės bičiulės nuomonę, ši garsiai nusistebėjo, kad „anais laikais gėjai ir lesbietės vaikus prievartaudavo rečiau”. Man ne tik nemalonu, bet ir apima svetima gėda tai girdint. Tačiau galiu tik įsivaizduoti, kaip skaudu tokius kaltinimus girdėti LGBT bendruomenės nariams. Homoseksualumo ir pedofilijos tapatinimas yra esminė, faktinė klaida. Homoseksualumas neturi nieko bendro su vaikų tvirkinimu. Ir taškas.
Nesu LGBT bendruomenės narė, bet šitaip gal ir geriau – esu mažų vaikų mama, nebijanti, jei jie vieną dieną praneštų norintys keisti lytį ar mylintys tos pačios lyties asmenį.
Tolesnių svarstymų neturėtų būti. Taip, vaikų tvirkintojai egzistuoja. Taip, dauguma mūsų jų bijo, todėl labai svarbu vaikus apsaugoti ir suteikti jiems saugią aplinką ir atitinkamą žodyną (vadinasi, lytinius organus nuo mažumės įvardyti anatominiais, o ne animacinių filmukų pavadinimais). Tačiau pedofilų pasitaiko tarp visų orientacijų žmonių. Todėl sunku suprasti, kodėl ši problema maunama tik ant blogiuko gėjaus kurpaliaus, pamirštant apie itin dažnai pasitaikančią patėvio – mergaitės tvirkintojo situaciją. Iš pačių tamsiausių mano sąmonės užkaborių iškyla baisi nuojauta, kad tam tikruose visuomenės sluoksniuose trylikametę išžaginęs vyras kažkodėl atrodo normalesnis, nei, pavyzdžiui, berniukus žaginantis kunigas. Jei šis nujautimas pasirodytų esąs teisingas, tai pasakytų daugiau apie pačią visuomenę nei apie vaikų tvirkintojus. Todėl kartoju – legalūs ir sveiki homoseksualūs santykiai yra tik suaugusių žmonių reikalas, nieko neturintis su vaikų tvirkinimu. Kai tvirkinami vaikai, kalbame apie pedofiliją, o NE apie homoseksualumą, ir tai visiškai nepriklauso nuo to, kokios lyties yra tvirkintojas ir jo aukos.
Antras keistas mitas: vienos lyties santuokų įteisinimas bus tik pradžia. O tada jau neva prasidės ir pedofilų, nekrofilų, zoofilų ir panašių iškrypėlių teisių gynimas. Tačiau vertinant ne tik iš moralinės, bet ir iš teisinės pusės – tai būtų tiesiog neįmanoma. Nes, kartoju, santykių įteisinimas yra dviejų sąmoningų ir suaugusių žmonių galimybė rinktis gyvenimo partnerį. Visais kitais atvejais, kurių dažnai baiminamasi, trūksta antro suaugusio ir sąmoningo veikėjo sutikimo, mat nei nepilnametis, nei lavonas, nei kaimo ožka nėra teisiškai veiksnūs. Žinau, kad prieš keletą metų kai kuriose šalyse buvo kalbų apie galimybę pedofiliją traktuoti kaip dar vieną lytinę orientaciją, tačiau netgi tokiu atveju tai nereikštų vaikų tvirkinimo įteisinimo. Įvairiais duomenimis, nuo 1 iki 5 % vyrų jaučia potraukį vaikams, mokslininkų teigimu, šis potraukis yra įgimtas. Mėginimai pedofiliją traktuoti kaip lytinę orientaciją yra skirti būtent pedofilų savimonei ir visuomenės atsargumui skatinti, nes toli gražu ne visi vaikams potraukį jaučiantys žmonės imasi veiksmų. Besidomintiems ir bijantiems šios temos kviečiu pasidomėti išsamiau, skaityti mokslinius straipsnius, o ne tik jų antraštes.
Trečias su tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimu susijęs mitas: atsiras šeimų jau nebe su dviem, bet su trim ar keturiais tėvais. Nežinau, ar ką nors nustebins, bet tai jau nutiko ir labai seniai. Aš užaugau su keturiais tėvais, nes biologiniai tėvai išsiskyrė ir sukūrė kitas santuokas. Visi keturi tėvai (mama, patėvis, tėtis ir pamotė) mane ugdė, tarėsi tarpusavyje, susirinkdavo per gimtadienius, išleistuves ir panašias šventes. Kiekviena tradicinė dviejų asmenų šeima turi potencialą tapti sudėtinga trijų ar keturių tėvų grupe savo vaikams, nes niekas nėra apsaugotas nuo skyrybų ir kitų santuokų kūrimo. Lygiai taip pat vaiko šeima gali tapti vieniša mama, močiutė ir teta arba vienišas tėtis, senelis ir jo brolis. Kuo tai skiriasi nuo dviejų gėjų ir biologinės motinos dalyvavimo vaiko gyvenime? Niekuo. Todėl ši baimė rodosi nepagrįsta ir netgi prietaringa.
Ketvirtas argumentas, kurį dažnai girdžiu: vienalyčių partnerių auginami vaikai bus nepilnaverčiai, nes negaus vienos iš lyčių pavyzdžio gyvenime. Toks nerimas iš dalies yra pagrįstas, tačiau nepakankamas argumentas vienos lyties santykių draudimui. Mat remiantis tokia argumentacija, reikėtų uždrausti ir vaikų turinčių asmenų skyrybas, nes besiskiriančių heteroseksualių porų vaikai taip pat yra pasmerkiami neturėti vienos arba kitos lyties atstovo šeimoje. Be to, pavyzdžiui, besišaipant iš dviejų moterų gebėjimo auginti vaikus be vyro kartu pasišaipoma ir iš visų vienišų mamų ir močiučių drauge užaugintų vaikų. Koks čia skirtumas?
O tuo atveju, jei numirčiau, kas geriau būtų mano vaikams: likti su mano geriausia drauge, su kuria jie kartu gyveno daug metų, ar vis dėlto būti atiduotiems į institucijas, kur juos gal paimtų, o gal ir nepaimtų žmonės iš tradicinių šeimų?
Įsivaizduokime, kad esu vieniša trijų vaikų mama. Man labai sunku, dirbu per du darbus. Mano vaikystės draugė, kuri niekada negalėjo susilaukti vaikų, pasiūlo apsigyventi jos erdviame name. Aš sutinku ir galiausiai mudvi kartu kaip geriausios draugės užauginame mano be tėvo likusius vaikus. Mes su drauge nesimylime, nesame pora. Ar tokiu atveju „Šeimos gynimo maršo“ dalyviai prieštarautų šiam šeimos modeliui? Įsivaizduokime toliau. Patenku į avariją, mano tėvai mirę, esu ištikta komos. Ar verta tą mano draugę, gyvenimo bendražygę įleisti į ligoninę, juk teisiškai ji – ne šeimos narė? O tuo atveju, jei numirčiau, kas geriau būtų mano vaikams: likti su mano geriausia drauge, su kuria jie kartu gyveno daug metų, ar vis dėlto būti atiduotiems į institucijas, kur juos gal paimtų, o gal ir nepaimtų žmonės iš tradicinių šeimų?
Dabar siūlau į šį muilo operos scenarijų įterpti vieną pakeitimą. Įsivaizduokime, kad vis dėlto aš su drauge naktimis miegu toje pačioje lovoje ir ją myliu. Ar dėl to pasikeičia visas situacijos vertinimas? Galima numanyti, kad taip. Mat vienalyčių šeimų baimė dažnai yra grįsta dar vienu mitu: kad homoseksualūs asmenys nuolat viešai mylisi ir to neslepia net nuo vaikų.
Būtent čia atsiskleidžia LGBT teisių oponentų ribotumas, šios grupės žmonių teisės matuojamos tik vienu matu, greičiausiai patiems kaltintojams neišeinančiu iš galvos: ne atjauta, logika, žmogiškumu ar teisiniu precedentu iš kitų šalių, o seksu. Viskas juo prasideda ir juo pasibaigia. O liūdna, nes labai norėtųsi, kad bent akimirkai pavyktų atsiriboti nuo minčių, kas ką kam kur kiša, ir pagalvoti apie žmones tiesiog kaip apie žmones – kažkieno sūnus ir dukras, brolius ir seses, kaimynus, mylimuosius ir galbūt būsimus tėvus. Ar tai įmanoma?
