Paskutinius kelis mėnesius mūsų vaizduotę gan aktyviai stimuliavo įvairios žinutės, kurias simboliškai jungė trapi pasipriešinimo idėja. Raginantys protestai, moralinės laikysenos, kritiški pareiškimai, tylos pauzės, istoriniai sugretinimai, gestai ir kaltinančios diskusijos teikė šiai idėjai natūraliai atpažįstamą formą ir materialumą. Kaip kitaip gi išreikšti nerimus, baimes bei nepasitenkinimą įsivaizduojamos ar numatomos grėsmės akivaizdoje?
Politinės įtampos bendrame kultūros lauke įgijo bene ryškiausias ir labiausiai artikuliuotos kritikos išraiškas, verčiančias susisaistyti su emocingai užsidegusiais kultūrininkais. Tačiau bjaurus vidinės abejonės kipšiukas, kurį mąstysenon įsodino sociologijos studijos, įkyriai baksnojo į labiau filosofinio pobūdžio klausimą – kaip šiuose veiksmuose mes atpažįstame pasipriešinimą? Ar tai, ką girdime, pavyzdžiui, mitingo kalboje, tikrai yra pasipriešinimas, ar kažkas kito?
Ar tikrai šiandienos procesų sugretinimas su Sąjūdžio laikmečiu tinkamai perteikia socialinę tikrovę? Ar blogio ir gėrio skirtys tokios pat ryškios, kaip ir anuomet? Ar slaviški sąskambiai lietuviškoje popmuzikoje yra nacionalinė išdavystė? Kitaip sakant, sociologinei vaizduotei labiau parūpo konteksto ir interpretacijos klausimas, o ne pats veiksmas. Panašiai kaip teisme, aprašytame Alberto Camus romane „Svetimas“, kai kaltinanti pusė bando įrodyti niekšišką pagrindinio herojaus prigimtį, o pats nusikaltimas telieka tik mažai reikšminga faktine detale.
Kultūrinio pasipriešinimo ir jo istorinės interpretacijos klausimas man jau senokai neduoda ramybės. Ypač skaitant įvairius interviu su roko muzikantais, kūrusiais sovietmečiu. Kultūros industrijoje vis labiau įveiklinant praeities kultūros produktus, vyresni suaugę nori prisiminti savo jaunystę, o jauni suaugę – išgirsti. Taip prasmingo pokalbio susieina dvi kartos, o pasakojime atsiskleidžianti istorinė patirtis tampa paklausia kultūrine preke.
Vienas iš įdomesnių dalykų tokiuose pokalbiuose apie gyvenimą Blogio imperijoje yra vaizdinys apie neįprastą to meto paauglių ir jaunuolių ideologinį sąmoningumą, kuris originaliais kūrybiniais sprendimais leido drąsiai susiremti su sovietų sistemos absurdiškumu. Dažniausiai jaunų žurnalistų kalbinami senstelėję hipiai, pankai ar roko muzikantai lengvai įspraudžiami į antisovietinės laikysenos rūbą, dėl kurio pasakotojas tampa vienu iš kultūrinės rezistencijos herojumi, stovinčiu prieš ideologinę represijų sistemą.
Kultūros industrijoje vis labiau įveiklinant praeities kultūros produktus, vyresni suaugę nori prisiminti savo jaunystę, o jauni suaugę – išgirsti.
Pasakojimuose tuometiniai paaugliški kvailiojimai, nuotykiai, keiksmai ir linksmybės virsta rimtomis ideologinės kovos išraiškomis, nesvarbu, kad neretai tai tebuvo spontaniškas šėlsmas ir jaunatviškas gaivališkumas.
Stebina tai, kad dviejų skirtingų kartų pašnekesy ideologinė praeities interpretacija dažniau primetama ne to laikmečio liudytojų, o jaunesnės kartos. Atrodo, kad mokyklinėse pamokose išmokta formulė, jog kūrybinė Laisvė mus ištiko tik atgavus Nepriklausomybę, tampa vieninteliu visrakčiu suprasti praeities kultūrinę terpę. Viskas, kas istoriškai svarbaus galėjo būti iki Nepriklausomybės, galėjo būti tik herojiškas kultūrinis pasipriešinimas...
Visai neseniai Rygoje teko lankytis nišinėje konferencijoje apie popmuziką sovietmečiu ir jos kontrolę Baltijos šalyse. Muzikos mėgėjų ir tyrinėtojų sueiga dalijosi įžvalgomis apie džiazą, Raimondo Paulo kūrybines transformacijas, latvių avangardistus ir progresyvųjį roką, „Lituanikos“ koncertus, Estijos pankus J.M.K.E., kuriuos išgarsino daina Terre Perestroika, užsienio šlagerių sovietinius perdirbinius, pragmatines valdžios nuostatas vakarietiško popso atžvilgiu ir daug kitokių smulkmenų.
Buvo įdomu. Ir čia buvo galima sutikti dvi kartas – gyvos arba pirminės atminties liudytojus, kuriems šiandien daugiau nei 55 metai, ir tuos, kuriems sovietmečio kasdienybė prieinama tik kaip medijuota patirtis, įtalpinta į supaprastintus naratyvinius šablonus, viešojoje erdvėje reprodukuojamus jau gerus tris dešimtmečius. Galvoje turiu šiandienos dvidešimtmečius ir trisdešimtmečius.
Aišku, įdomiausiai buvo klausytis gyvų atsiminimų, skirtų senstantiems bendraamžiams. Herojiški rezistencijos naratyvai užleisdavo vietą kasdienybei, draugystėms, užmirštiems muzikos garsams, patikslinimams. Kontekstinės nuorodos buvo aiškios, nes buvo bendrai išgyventos kaip paskutinės sovietinės kartos patirtys.
Pasakojimuose net buvo galima rekonstruoti paauglišką save patį, dažniausiai kaip muzikos vartotoją ar klausytoją, kuriam tuo metu nelabai rūpėjo sudėtinga ir niuansuota sovietinės kasdienybės sąranga. Muzikos garsai tuomet tebuvo muzika. Sakyčiau, naivus ir nuogas santykis su garsine tikrove, dar neužterštas ideologinėmis interpretacijomis ar mitologemomis. Bet su metais ideologinis matymas įsibrauna, palengva perdažo patirtis, pasiūlo kiek kitokią interpretacinę tuomečio savęs ir muzikinio fono perspektyvą. Ne, tai nėra nostalgija, bet platesnių, anksčiau nepastebėtų kultūrinių procesų matymas, verčiantis smalsauti, bet ne ilgėtis.
Nors iš jaunesnių kartų neretai tenka išgirsti ideologizuotus pasvarstymus apie sovietinę muziką ir subkultūras, konferencijoje pasimatė ir blaivesnės tendencijos, labiau susitelkiančios į istorinius organizacinių principų tyrimus, netiesiogiai dekonstruojančius kūrybinio pasipriešinimo mitą. Žinutė gan paprasta – sovietinės muzikos laukas pirmiausia turi būti suprantamas kaip ekonomika, kurioje norintys muzikuoti darydavo savo pasirinkimus. Tai buvo organizacinė ir medžiaginė tikrovė, savaime suprantama, su savomis galimybėmis ir savais ribotumais, o sovietų valdžios interesas pirmiausiai buvo susijęs su finansinių srautų valdymu. Kaip ir kitos ekonomikos sritys, sovietų muzikos industrija turėjo nešti pinigus į valstybės biudžetą.
Pavyzdžiui, septintojo–aštuntojo dešimtmečio roko muzika, subtiliai paslėpta po oficioziniu big-beat pavadinimu, puikiausiai atliepė liaudies skonį, nes repertuarai buvo prisodrinti užsienio atlikėjų kaip The Beatles populiarių dainų. Liaudis už savo geidžiamą pramogą turėjo susimokėti, tad valdžia lengva ranka numodavo į ideologinius prieštaravimus. Be šių kultūrinio verslo prielaidų nebūtų buvę nei Antanėlių, nei Hiperbolės, nei Bičių. Sakyčiau, kad ekonominiai svertai, kaip muzikantų tarifikacija, bilietų pardavimai, koncertų geografijos ribos ar honorarų sistema, buvo žymiai svarbesni išlaisvinant kūrybinę energiją nei ideologinė turinio kontrolė.
Muzikinis 1970–1980-ųjų garso takelis arba fonas Latvijoje ir Estijoje nustebino. Tai subtilus laviravimas tarp oficiozinės ir opozicinės kultūros apraiškų, su mikroistorijomis, neretai jungiančiomis sovietinės kultūros ekonomiką ir užsienio roko ritmą. Kartais net sunku įsivaizduoti, kaip greitai ir kokiomis formomis vakarietiška muzika buvo reprodukuojama sovietinėje oficiozinėje aplinkoje, aišku, visiškai ignoruojant bet kokias autorines teises. Nepraeidavo nei pusmetis, kai vakarietiškų populiarių kūrinių segmentai tapdavo visuotinai atpažįstamais sovietinio radijo ar televizijos laidų džinglais.
Sovietinių plokštelių entuziastas iš Estijos nutarė sugroti set’ą. Tiesą sakant, nors ir pats turėjau didelę tokių plokštelių kolekciją, buvo priverstas smalsaujančiai suklusti. Skambanti laikmečio muzika tikrai nebuvo bent jau mano paauglystės garsiniu fonu. Ypač linksmai nuteikė estiškai sudainuota Gaidžio daina (Kuke Protestilau), kudakavimo prisodrintas amerikiečių grupės Talking Heads dainos Psycho Killer perdirbinys.
O dar smagesnis buvo ska stiliaus kūrinys apie tai, koks yra geras gyvenimas Saremo saloje vasaros metu. Dainą aštuntame dešimtmetyje sukūrė estų diaspora, nusėdusi Suomijoje – jamaikietiškuose ritmuose sykiu išreikšta ir tėvynės nostalgija, ir ideologinė parodija. Bet klausantis dainos kojos pačios kilnojosi. Supratau, laikmetis perdėliojo ideologinius akcentus. Gal, tikrai, yra gera šiais laikais gyventi Sareme vasaros metu? Vienu žodžiu, ir tuomet buvo smagu tiek kūrėjams, tiek auditorijai!
Bet kaip visa tai, kas buvo smagu, transformuojasi į kultūrinio pasipriešinimo ideologemą? Į tokį mąstymo būdą, iš kurio ilgainiui išplaukia ir vertinimai, formuojantys mūsų santykį su kultūriniais protesto ženklais bei stimuliuojantys susitapatinti su jais ar atsiriboti?
Interpretacijų virsmo klausimas keblus ir nėra tik apie smaginimosi ir kvailiojimo tapsmą kažkuo rimtu. Šiandien labiau neramina atvirkštinis santykis, kaip giliam kultūriniam protestui neišvirsti beprasmiu grožio veiksmu.
Išliekame kritiškais, brangieji!
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
