Bokšte tūno piktojo slibino įkalinta princesė, kurią gelbėti imasi žavingas princas. Dėl princesės vadavimo operacijos iš anksto susitaria karalius, princesės tėvas, už dukters išlaisvinimą pažadėdamas merginos ranką ir pusę karalystės. Princesės nuomonės čia niekas neklausia, nes… turbūt tokie buvo laikai. Tačiau kokią reikšmę šios žanro klasika tapusios pasakos turi šiuolaikiniams vaikams?
Sakysite, tema jau atsibodo, kiekgi galima, o aš su jumis ginčysiuosi. Nes tai – ne senovės princų ir karalių, o šių dienų aktualija. Štai vos prieš kelias dienas po daugiau nei metų pertraukos atsidarė amerikietiškasis pramogų parkas Disneilendas pasitikdamas svečius su atnaujinta atrakcija, sukurta „Snieguolės ir septynių nykštukų“ animacinio filmo motyvais. Ši pramoga iškart sulaukė ne tik pagyrų, bet ir feministinės kritikos, akcentuojant, kad pasivažinėjimo metu transliuojama ištrauka iš filmuko perteikia gluminančią žinutę vaikams. Minimoje ištraukoje princas palinksta prie miegančios snieguolės ir duoda jai „tikros meilės bučinį“, prikeliantį merginą iš amžino miego. Tačiau, kaip taikliai pastebi šios scenos kritikai: princesė nedavė sutikimo bučiniui ir nieko apie princą nežinojo, taigi ar tikra meilė gali būti vienpusė?
Temos aktualumą patvirtina ir modernių kino pasakų vertintojų skiriamos „Oskarų“ statulėlės. Šiemet viena jų, už geriausią scenarijų, teko kritikų prieštaringai sutiktam filmui „Promising Young Woman“. Tema artima minėtai Snieguolės problemai, tik jau visiškai nepagražinta. Jei trumpai – apie vyrų nesuvokimą, kad moteris, nesugebanti pasakyti „ne“, netiesiogiai nesako „taip“. Jei išsamiau, tai pagrindinė šio filmo herojė eina į naktinius klubus, kuriuose apsimeta visiškai girta. Kiekvienąkart atsiranda vyrukas, parsivežantis ją namo ir mėginantis su ja pasimylėti, kol ji apsimeta netekusi sąmonės. Turbūt visi sutiksime, kad tikra meile čia net nekvepia. Sunku nepastebėti ir Snieguolės ar bet kurios kitos miegančios (arba girtos) gražuolės alegorijos. Tik vienas esminis skirtumas: šiuolaikinio filmo moralas yra aiškus (sufleruoju: negerai yra mylėtis su moterimi be jos sutikimo), tai ką vaikams netiesiogiai perša pasakos su visiškai neveiksniomis princesėmis?
Todėl, užuot šaipiusis, kad „tos feministės jau neturi prie ko kabinėtis“, verta paklausti savo dukrų ir dukterėčių: ar norėtum, kad tave miegančią į lūpas bučiuotų berniukas, kurio tu nepažįsti?
Pasakos visada atliko ir, norisi tikėti, tebeatlieka daugybę svarbių funkcijų, susijusių su visuomenės sąmonės vystymusi ir funkcionavimu. Remiantis jungiškosiomis interpretacijomis, būtent pasakos moko vaikus, kaip sveikai susigyventi su bazinėmis visuomenės emocijomis ir potyriais: konfliktais, aistromis, santykiais ir baimėmis. Tačiau metams bėgant, pasakos vis švelnėja – jose vis siauresnis emocijų spektras. Ypač stengiamasi sumažinti neigiamų emocijų pasakose. Štai, pavyzdžiui, puikiai žinomos „Raudonkepuraitė“ ir „Pelenė“ gerokai skiriasi nuo jų pirmųjų versijų – šios buvusios gerokai žiauresnės ir seksualios.
Originalioje Raudonkepraitės istorijoje vilkas mergaitei sumaitina paskerstos močiutės mėsą, o štai Pelenės įseserės, bandydamos įsisprausti į krištolinę kurpaitę, nusikapoja kojų pirštus, apsipjausto kulnus. Pasakoje apie Jonuką ir Grytutę žiauri motina laikui bėgant virto pamote, taip, matyt, mėginant paneigti gluminančią mintį, kad ir motinos gali būti žiaurios. Turbūt labiausiai mane nustebino disnėjiškoji „Undinėlė“, kur klasikinė K. Anderseno užrašyta liūdna pabaiga pakeičiama banaliai laiminga. Jei sutiksime su mintimi, kad pasakos padeda vaikams pažinti ir susidoroti su emocijomis, tuomet natūraliai kyla klausimas, kaip vaikai gali pratintis prie blogų emocijų, jei šiuolaikiniuose filmukuose ir knygelėse jos bus tiesiog išredaguotos? Juk laimingos pasakos neapsaugos vaikų nuo negandų gyvenime, bet ir nesuteiks emocinių įgūdžių jas patirti.
Tačiau šiek tiek nukrypau nuo pagrindinio teksto klausimo: kodėl nūdienos pasaulyje vyrauja nuomonė, kad reiktų apsaugoti vaikus nuo žiaurumo, bet ne nuo seksizmo? Kitaip tariant, kodėl iš pasakų dingo detalūs kankinimų aprašymai, kanibalizmas, kruvinos brolžudystės scenos, bet tebeliko nuomonės neturinčios, sudaiktintos karalaitės? Galbūt toji bokšte slibino įkalinta princesė visai nenori būti išvaduota. Gal ji myli baisųjį slibiną. O gal – kitą princesę?
Originalioje Raudonkepraitės istorijoje vilkas mergaitei sumaitina paskerstos močiutės mėsą, o štai Pelenės įseserės, bandydamos įsisprausti į krištolinę kurpaitę, nusikapoja kojų pirštus, apsipjausto kulnus.
Teisybės dėlei verta paminėti, kad pačiuose naujausiuose kūriniuose vaikams tikrai netrūksta stiprių, herojiškų moteriškos lyties veikėjų, ir tai yra puiku (mano mėgstamiausi šių dienų animaciniai filmukai yra „Ledo šalis“ ir „Zootropolis“). Tačiau 20 amžiaus klasika niekur nedings. Todėl, užuot šaipiusis, kad „tos feministės jau neturi prie ko kabinėtis“, verta paklausti savo dukrų ir dukterėčių: ar norėtum, kad tave miegančią į lūpas bučiuotų berniukas, kurio tu nepažįsti?
P. S. Kiekvienąkart man aptariant kokį nors klasikinį kūrinį, pasipila komentarai, kad neva siūlau kažką uždrausti ar sudeginti. Jokiu būdu. Tikrai nemanau, kad klasika tapusios istorijos turėtų išnykti vien dėl pasikeitusių moralės normų. Tačiau kviečiu išmokti į jas žiūrėti kitomis akimis. Aptarti tai, ką matome, su vaikais.
