„Sunkiausia yra kalba“: su kokiomis problemomis Lietuvoje susiduria migrantai iš Indijos

„Didžiausias iššūkis – lietuvių kalba“, – prisipažįsta Lietuvoje gyvenantys migrantai iš Indijos. Tačiau ne mažiau sudėtingas ir kitas klausimas – požiūris į Rusiją ir karą Ukrainoje. Antropologės Kristinos Garalytės tyrimas atskleidžia, kaip istorinė atmintis ir asmeninė patirtis formuoja prieštaringą požiūrių ir integracijos vaizdą. 

Užmegzti ryšį

Pradėti pokalbį su migrantais, pasirodo, kur kas sudėtingiau, nei gali atrodyti. Ypač kai kalbama apie žmones, kurie gyvena tarp skirtingų kultūrų ir dažnai jaučiasi pažeidžiami naujoje aplinkoje. Tai pajuto ir antropologė, tyrėja K. Garalytė, analizuodama migrantų iš Indijos patirtį Lietuvoje.

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba:

„Man ši situacija buvo visiškai nauja. Anksčiau dirbau Indijoje, o čia teko užmegzti ryšį su žmonėmis, kurie gyvena toli nuo savo šalies ir todėl yra atsargesni“, – pasakoja ji.

Pasak tyrėjos, svarbiausia buvo užsitarnauti pasitikėjimą. Kai kurie pašnekovai iš pradžių laikėsi atstumo, nežinodami, kaip bus panaudota informacija. „Galima pajusti, kad ne visi šioje aplinkoje jaučiasi visiškai patogiai, todėl atsiranda atsargumas. Kartais interviu gali būti suvokiami kaip bandymas išgauti jiems nepalankios informacijos“, – aiškina K. Garalytė.

Tačiau vos tik užsimegzdavo ryšys, pokalbiai tapdavo kur kas atviresni: „Kai atsiranda pasitikėjimas, atstumas staiga sumažėja ir interviu dažnai tampa labai asmeniški“.

Per trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje (trys žmonės buvo apklausti Mažeikiuose, Plungėje, Panevėžyje) – atliktą tyrimą apklausta daugiau nei 30 respondentų. Jis buvo skirtas migrantų tapatybės (taip pat ir Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste) klausimams.

„Mums buvo įdomu, kaip žmonės save pozicionuoja – nacionaliniu ir transnacionaliniu lygmeniu, ir kaip suvokia aplink vykstančius įvykius“, – sako mokslininkė.

Nuo kurjerio iki aukštos kvalifikacijos specialisto

Viena iš pagrindinių sąvokų, kurią K. Garalytė vartoja, apibūdindama Indijos migrantų padėtį Lietuvoje, yra mokslininkų Fran Meissner ir Tilmanno Heilo įvestas terminas „convivial disintegration“, kurį galima būtų versti kaip „bendruomeninė dezintegracija“. Pasak tyrėjos, būtent šis prieštaringas reiškinys geriausiai atspindi žmonių kasdienę patirtį: „Kalbama ir apie siekį prisijungti, dalyvauti visuomenės gyvenime, ir apie atstumą, atsiribojimą. Tai kartais tarpusavyje konfliktuojančios sambūvio formos.“

Šis paradoksas pastebimas ir pačioje išeivių iš Indijos diasporoje. Nepaisant išorinio vienybės įspūdžio, iš tiesų bendruomenė yra nevienalytė ir susiskaldžiusi pagal įvairius aspektus – pirmiausia regioninius ir kultūrinius.

„Labiausiai išryškėja skirtumas tarp kilusiųjų iš Šiaurės ir Pietų Indijos, taip pat tarp priklausančiųjų skirtingoms valstijoms ir puoselėjančiųjų skirtingas kultūrines tradicijas“, – pažymi mokslininkė. Taip pat ji pabrėžia, kad kalbama ne apie bendros tapatybės praradimą: „Tai nereiškia, kad puoselėdami savo regioninę kultūrą jie nustoja būti indais. Tiesiog tam tikrais momentais šie skirtumai tampa reikšmingi ir pastebimi.“

Ne mažiau sudėtingi yra ir santykiai su priimančiąja visuomene. Per tyrimą užfiksuota daugybė atstūmimo pavyzdžių – nuo pasakojimų apie diskriminaciją iki kultūrinių skirtumų suvokimo ir nepakankamo integravimosi jausmo.

„Tai pasireiškia per asmenines istorijas, per pojūtį, kad esi nevisiškai priimtas“, – sako tyrėja. Taip pat šios pastabos neapsiriboja vien neigiama patirtimi – kartu pastebimas ir akivaizdus siekis integruotis. „Matome pastangas dalyvauti, įsitraukti, megzti ryšius. Vienas iš respondentų tiesiai pasakė: „Suprantu, kad lietuviams tai nuskambės pernelyg drąsiai, bet aš tikrai myliu Lietuvą“, – pateikia pavyzdį pašnekovė.

Tyrimas taip pat rodo, kad už stereotipinio indų imigranto įvaizdžio Lietuvoje – dažniausiai siejamo su kurjerio ar kitu nekvalifikuotu darbu – slepiasi kur kas įvairesnis vaizdas. Didžiąją dalį respondentų sudaro studentai arba buvę studentai, bandantys įsitvirtinti darbo rinkoje. Šalia jų rikiuojasi ir aukštos kvalifikacijos specialistai, dirbantys tarptautinėse įmonėse. „Bendruomenė yra kur kas įvairesnė, nei įprasta manyti“, – pabrėžia K. Garalytė.

Tyrėja atskirai atkreipia dėmesį į motyvus, kodėl persikeliama. Jei ukrainiečių ar baltarusių atveju lemiamą vaidmenį vaidina politinės (baltarusių atveju – ir ekonominės) aplinkybės, tai indų migrantų atveju dažniausiai tokį sprendimą lemia ekonominės ir su išsilavinimu susijusios priežastys. Tačiau net ir čia padėtis nėra vienareikšmė.

„Yra ir tokių, kurie renkasi Lietuvą ne tik dėl darbo ar pajamų, bet ir dėl patirties – norėdami pagyventi mažiau migrantais perpildytoje aplinkoje, kitokioje kultūrinėje realybėje“, – aiškina pašnekovė.

Pasak jos, daliai aukštos kvalifikacijos specialistų tradicinės kryptys, tokios kaip JAV, Kanada ar Jungtinė Karalystė, pradeda atrodyti mažiau patrauklios būtent dėl to, kad ten jie vėl atsiduria įprastoje indų kultūrinėje aplinkoje. „Šiuo atžvilgiu Lietuva suvokiama kaip autentiškesnė, dar neįsisavinta patirtis“, – pažymi tyrėja.

Integracija: kolonijinis mąstymas?

Kalbėdama apie integraciją, K. Garalytė pabrėžia, kad šis terminas šiandien vis dažniau kelia diskusijų akademinėje aplinkoje. „Daugelis tyrėjų kritikuoja integracijos sąvoką už tai, kad ji atkuria tam tikrą kolonijinį mąstymą – tarsi migrantams būtų primetami tam tikri sunkiai įgyvendinami standartai ir lūkesčiai“, – pažymi ji.

Jos teigimu, mokslinėse publikacijose vis dažniau siūloma kalbėti ne tiek apie integraciją, kiek apie įtrauktį ar dalyvavimą visuomenės gyvenime.

Tačiau visiškai atsisakyti šios sąvokos praktinėje politikoje neįmanoma. „Integracija“ išlieka darbinė sąvoka, nors ją reikia vartoti atsargiai“, – sako tyrėja. Savo darbuose ji siūlo šį procesą vertinti būtent per pačių migrantų kasdienio gyvenimo patirties prizmę.

Vienas iš pagrindinių tyrimo klausimų – kokie yra į Lietuvą atvykstančių indų planai. Kaip paaiškėjo, dažniausiai tai yra pragmatiškas pasirinkimas.

„Daugelis apie Lietuvą pirmiausia sužino per tarpininkus – švietimo ar įdarbinimo agentūras. Jiems šalis pristatoma kaip prieinamesnė alternatyva kitoms Europos valstybėms“, – aiškina mokslininkė. Mažesnės studijų išlaidos, didesnis atlyginimas nei Persijos įlankos šalyse, galimybė ateityje judėti po ES ir ieškoti darbo kitose šalyse – visa tai daro Lietuvą savotišku patekimo į Europą tašku.

Tačiau migrantų ilgalaikiai planai skiriasi. Vieni atvyksta keleriems metams – studijuoti ar dirbti laikinai – ir vėliau išvyksta toliau, dažniausiai į Vakarų Europos šalis. Kiti grįžta į Indiją, be kita ko, dėl stiprių šeiminių ryšių. „Net tie, kurie norėtų pasilikti, dažnai sako: „Ten liko tėvai, kuriais reikia rūpintis“, ir tai tampa lemiamu veiksniu“, – pažymi ji.

Vis dėlto yra ir tokių, kurie pasilieka ir bando įsitvirtinti Lietuvoje. Tarp jų yra tiek aukštos kvalifikacijos specialistų, dirbančių tarptautinėse įmonėse, tiek žmonių, kurie pradėjo nuo studijų.

„Yra istorijų, kai universitetą baigęs žmogus susiranda darbą, atsiveža šeimą ir čia kuria gyvenimą“, – sako K. Garalytė. Tačiau net ir tokiais atvejais išlieka kliūtys – pirmiausia biurokratinės. Apribojimai, susiję su trečiosios šalies piliečio statusu, pavyzdžiui, įsigyjant nekilnojamąjį turtą, nuolat primena apie imigranto padėtį – taip sunkiau planuoti ateitį.

Lietuvių kalba – problema

Atskira tema – kalba. Dauguma apklaustųjų pripažįsta, kad būtent lietuvių kalba yra didžiausias iššūkis kasdieniame gyvenime. „Kai klausiau, kas yra sudėtingiausia, dauguma sakė – kalba“, – pasakoja tyrėja. Kita vertus, tikroji motyvacija mokytis lieka neaiški.

„Ilgą laiką daugelis apsieidavo su anglų kalba – ir sistema tai leido. Kalbos lygio reikalavimai palyginti nedideli, todėl daliai žmonių nebuvo būtinybės gilintis į lietuvių kalbą“, – aiškina pašnekovė. Tačiau situacija pamažu keičiasi. Be kita ko, ir dėl griežtėjančių reikalavimų paslaugų srityje. Pasak K. Garalytės, pačioje indų bendruomenėje jau pastebimas judėjimas kalbos mokymosi link: atsiranda užklausų dėl kursų, diskusijų bendruomenėse, bandymų rasti mokymosi galimybių.

„Dalyvavau viename Klaipėdos indų bendruomenės renginyje ir buvau maloniai nustebinta, kai jos vadovas prakalbo lietuviškai. Taigi lietuviškai mokančių žmonių yra“, – sako ji.

Taip pat tyrėja pabrėžia, kad lūkesčiai turi būti realistiški. „Jei žmogus atvyko metams ar dvejiems, dirba pagal laikinas sutartis arba nuolat keliauja, tikėtis, kad jis išmoks kalbą aukštu lygiu, nėra teisinga“, – sako ji.

Kalbėdama apie kasdienes patirtis K. Garalytė pažymi, kad jos labai priklauso nuo užimtumo pobūdžio. Aukštos kvalifikacijos darbą turintys žmonės dažniau teigiamai vertina gyvenimą Lietuvoje. Tačiau tarp tų, kurie dirba mažiau kvalifikuotose srityse, pasitaiko ir sudėtingesnių istorijų. Per interviu jie pasakojo apie diskriminacijos, išnaudojimo atvejus ir kultūrines kliūtis bendraujant su vietos bendruomene.

K. Garalytė pabrėžia, kad kalbos problemos negalima vertinti tik kaip pačių migrantų atsakomybės. „Svarbu atsižvelgti ir į tai, kokias sąlygas sudaro valstybė: ar kursai yra prieinami, ar pritaikyti įvairioms grupėms, ar atsižvelgiama į žmonių užimtumą ir jų išsilavinimo lygį“, – sako tyrėja.

Taip pat antropologė atkreipia dėmesį į laipsniškus požiūrio pokyčius pačioje indų diasporoje. „Palaipsniui atsiranda supratimas, kad be kalbos bus sunku. Ir tai svarbus momentas – kai motyvacija kyla ne tik iš išorinių reikalavimų, bet ir iš vidinio noro būti visuomenės dalimi“, – apibendrina ji.

Karas Ukrainoje: ką palaiko indai?

Tyrime ypatingo dėmesio nusipelno Rusijos kontekstas – kaip karą vertina migrantai iš Indijos, kurie situaciją regione suvokia plačiau. Kaip pažymi K. Garalytė, daugeliui jos pašnekovų Rusija yra ne tik dabartinio konflikto dalyvė, bet ir šalis, turinti ilgametę santykių su Indija istoriją.

„Daugelyje interviu buvo išsakyta mintis, kad Indija istoriškai jautė Rusijos paramą, ypač Šaltojo karo laikotarpiu“, – sako tyrėja. Jos teigimu, ši patirtis formuoja tam tikrą suvokimo inerciją: Rusija suvokiama ne tik per šiandieninės politikos prizmę, bet ir kaip senas partneris, kuris atliko svarbų vaidmenį šalies vystymosi procese. Šiame kontekste dalis informantų Vakarų valstybes sieja su kolonijine praeitimi ir nepakankama parama kritiniais momentais.

Tai lemia ir vertinimams būdingą atsargumą. Antropologės pastebėjimais, daugelis indų migrantų stengiasi vengti vienareikšmiškų formuluočių ir pirmiausia kalba apie situacijos sudėtingumą arba būtinybę atsižvelgti į įvairius aspektus. „Tai ne tiek prorusiška pozicija, kiek bandymas mąstyti Indijos nacionalinių interesų logika“, – pabrėžia K. Garalytė.

Be to, svarbų vaidmenį vaidina ir atstumas: daliai migrantų šis karas – tai svetimas konfliktas, vykstantis regione, su kuriuo jie nėra tiesiogiai susiję. „Jiems sunku emociškai įsitraukti į šį karą – tai nėra jų geopolitinė realybė“, – aiškina tyrėja.

Tačiau vaizdas keičiasi, žmogui vis labiau įsitraukiant į vietos kontekstą. Tie, kurie ilgiau gyvena Lietuvoje, bendrauja su vietos gyventojais, dirba ar mokosi kartu su ukrainiečiais, pamažu pradeda kitaip vertinti tai, kas vyksta. „Kuo daugiau žmogus turi tiesioginių kontaktų, tuo sunkiau jam išlikti abstrakčioje, neutralioje pozicijoje“, – pažymi K. Garalytė.

Tokiais atvejais interviu pasirodo empatiškesnių pasisakymų, o kartais juntama ir tiesioginė parama Ukrainai.

Įdomu tai, kad kai kuriose istorijose atsispindi ir gilesnis pačios Rusijos vaidmens persvarstymas. Antropologė pasakoja, kad vienas iš pašnekovų prisipažino, jog būtent Lietuvoje pirmą kartą pamatė Rusiją ne kaip tradicinę sąjungininkę, o kaip jėgą, kurią kaimyninės šalys gali laikyti grėsme. „Jam tai buvo savotiškas persvarstymas – susidūrimas su kitokia istorine atmintimi“, – sako mokslininkė.