Nuomonės

2021.05.15 19:00

Vaiva Rykštaitė. Vaikas su raktu po kaklu – ar mano laikais viskas buvo kitaip?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2021.05.15 19:00

Šypsausi jau vien nuo tų žodžių: „Mano laikais viskas buvo kitaip.“ Gal ne viskas, bet daug kas tikrai pasikeitė, ypač turint omeny, kad augau permainingais devyniasdešimtaisiais. Kai niekas dar nebuvo nė sapnavęs išmaniojo telefono, o draugai į lauką viliodavo kiemo grindiniu bumbsinčiais kamuoliais ir į langus atsimušančiais akmenukais. Anuomet mane daug kas vadindavo „šiltnamine“, vaikai traukdavo per dantį, nes mama labai saugojo: nuveždavo ir parsiveždavo iš mokyklos tuo metu, kai daugybė mano bendraamžių savarankiškai važiuodavo namo troleibusais su namų raktu po kaklu.

Grįžę patys pasišildydavo valgyti ir laukdavo, kol iš darbų grįš tėvai. Nežinau, tikiuosi, kad Lietuvoje viešuoju transportu ir dabar drąsiai važinėja pradinukai, o aplinkiniai juos saugo. O gal jie – nykstanti rūšis?

Dabar pati esu dviejų mažamečių mama ir gyvendama JAV matau įdomų reiškinį: čia vyrauja tėvų malūnsparnių auklėjimo stilius ir mažyliai taip saugomi, kad retai gauna bent kokią progą elgtis savarankiškai. Statistiką pateiksiu kiek vėliau, o pradėti noriu nuo realaus nutikimo praėjusią savaitę. Nusiunčiau šešerių ir trejų su puse metų dukras į vaikams skirtą knygyną pasižvalgyti, kol pati jas stebėjau maždaug 10 metrų atstumu, ant pievelės prie įėjimo. Pardavėja, vos pamačiusi mergaites, jas mandagiai išvarė, sakydama, kad vaikai be tėvų vidun neįleidžiami.

Viena vertus, aš ją puikiai suprantu: iš kur pardavėjai žinoti, ar tie ką tik atėję vaikai yra mandagūs ir ko nors nesudaužys? Be to, lemiamą vaidmenį atlieka ir įstatymai: jei vaikas parduotuvėje paslystų ir susižeistų, galėčiau paduoti parduotuvę teisman ir pasipelnyti. Kita vertus, man liūdna matyti, kad laikai, kai šešiametis galėdavo pats nueiti į kioską ir nusipirkti kramtomosios gumos, jau, rodos, užmaršty?

O juk anuomet, net mane, „šiltnaminę“, mama išleisdavo vieną į parduotuvę ledų, limonado ar ko tik ten pavykdavo nusipirkti už turimas monetas. Kiek man tada buvo metų? Nesu tikra, bet dar nėjau į pirmą klasę. Todėl smalsumo vedama feisbuke pakalbinau Havajų bendruomenės mamas, paprašiau jų pakomentuoti minėtą situaciją knygyne. Moterų nuomonės mane nustebino, nes dauguma sakė iki paauglystės nesitraukiančios nuo vaikų nė per žingsnį, kai kurios dar bandė mane gėdinti neva neprižiūrint vaikų, nes per tas kelias minutes jas galėjo kas nors pagrobti. „Pasaulis dabar daug pavojingesnis, negu buvo“, – teigia mane supančios mamos.

Jau kurį laiką mane kamuoja klausimas: kas labiau pasikeitė – mes ar pasaulis? Tikrai nebeišleidžiu savo vaikų į geografiškai neapibrėžtą kiemą, kuriuo man dažnai tapdavo visas rajonas, o vienintelis laikmatis buvo saulėlydis. Tačiau racionaliai negaliu paaiškinti kodėl, o jei bandau pasitelkti statistiką, tai ši turėtų tik paneigti mano baimes. 2015 m. „The Washington Post“ publikuotas straipsnis „Dar niekada nebuvo saugiau būti vaiku Amerikoje“ pateikia iškalbingus duomenis.

1994 m., kai buvau aštuonerių, kaimynas, mėgęs su vinimis apkaltu pagaliu mušti mūsų šunį, prie pat mūsų namų pagrobė, išžagino ir nužudė kitą aštuonmetę, ant kalniuko slidinėjusią Daivutę Filipavičiūtę. Jos vardą ir pavardę įsiminiau visam gyvenimui, nes jau tada aiškiai supratau – tos mergaitės vietoje galėjau būti aš.

Nors jie šešerių metų senumo, bet juose apžvelgiami dešimtmečiai, todėl yra pagrindo manyti, kad minimi duomenys aktualūs ir dabar. Taigi, vaikų mirtingumas nuo 1935 m. sumažėjo keliašimteriopai. Beveik per pusę sumažėjo ir asmenų iki 14-os metų žmogžudysčių skaičiai. Vaikų pagrobimai nuo 1997 m. iki 2014 m. sumažėjo net 40 proc., – šis skaičius dar įspūdingesnis, turint omeny, kad per tą laiką žmonių populiacija išaugo 30 proc. Dar viena priežastis nerimauti – nelaimingi atsitikimai kelyje. Tačiau net ir čia duomenys rodosi itin optimistiški, mat nuo 1993 iki 2013 m. automobilių partrenktų pėsčiųjų vaikų skaičius sumažėjo dviem trečdaliais.

Primenu, kad kalbama apie JAV. Lietuvos statistikos nežinau, tačiau žinau, kad, būdama ir JAV, ir Lietuvoje, nepaisydama visų pozityviai įkvėpti turinčių grafų, nepaleisiu savo vaikų iš akių. Vienintelis mano pasiteisinimas yra visiškai iracionalus, kurį trumpai galėčiau įvardinti kaip „tūkstantis mirčių – statistika, viena mirtis – tragedija“ taisyklę. Ir dėl to čia kalčiausi žiniasklaida ir socialiniai tinklai. Mat nematau tų tūkstančių laimingai žaidžiančių, pamirštu, kad net 96 proc. pranešimų apie be žinios dingusius nepilnamečius būna išaiškinami kaip savanoriški pabėgimai iš namų.

Ne. Aš itin ryškiai įsimenu pavienius siaubingus atvejus, apie kuriuos pranešama per žinias. Ne tik įsimenu – atjaučiu, pati prisidedu prie informacijos sklaidos, susitapatinu. Ispanijoje į šulinį įkritęs dvejų metų berniukas, kurį po kelių dienų ištraukė negyvą. Lietuvoje bagažinėje į mišką išvežta ir sukapota mergina. Per atostogas Ispanijoje be žinios pradingusi britė mergytė Madeleine – būtent jos dingimas yra labiausiai viešintas asmens dingimo atvejis modernioje pasaulio istorijoje.

1994 m., kai buvau aštuonerių, kaimynas, mėgęs su vinimis apkaltu pagaliu mušti mūsų šunį, prie pat mūsų namų pagrobė, išžagino ir nužudė kitą aštuonmetę, ant kalniuko slidinėjusią Daivutę Filipavičiūtę. Jos vardą ir pavardę įsiminiau visam gyvenimui, nes jau tada aiškiai supratau – tos mergaitės vietoje galėjau būti aš. Nes irgi leisdavausi nuo to kalniuko. Nusikaltėlis sugautas, pripažintas nepakaltinamu. Gero gyvenimo mokytojai kviečia tikėti pasaulio gerumu. Tačiau kai anyta išleidžia mano šešiametę, sakydama: apsuk kelis ratus aplink kvartalą, aš nervingai seku iš paskos. Nes „o jeigu…“, ir tomis akimirkomis statistiką nugali fantazija.

Deja, perdėtas vaikų saugojimas gali padaryti jiems meškos paslaugą. Psichologų teigimu, mažyliams būtina mokytis savarankiškumo, atrasti komfortą nepriklausomybėje, žinoti, kaip reaguoti įvairiose situacijose. Tik, atrodo, vis daugiau tėvų nebežino, kaip paleisti kontrolę. Aš irgi nežinau, nes leidimas užeiti į parduotuvę, kol stoviu už durų, nėra tikroji laisvė – tik jos imitacija. Aišku, galima guosti save, kad atžalos visko išmoks palikusios tėvų namus. Tačiau mąstydama apie savo vaikystę, skaičiuoju ne tik kiemo kultūroje įgytus socialinius įgūdžius (deja, šių įgijimo aplinkybės dažnai būdavo gan žiaurios), bet ir ilgesingą beribio pasaulio ir galimybės jį tyrinėti pojūtį. Suteikiu saugumą ar kažką atimu iš dukrų, nuolat sukdama ratus lyg malūnsparnis ir neleisdama joms nutolti iš akiračio? Nesu tikra. O gal žinau, tik bijau tai pripažinti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.