Kodėl COVID-19 kontekste mums turėtų rūpėti Indija? Pirmiausia noriu prisikabinti prie žodžio „turėtų“, nes šiame individualistiniame pasaulyje juk niekas niekam nieko neprivalo. Pati kratausi visų „reikia“ ir „turėtum“, nes, kaip dažna nepriklausoma vakarietė moteris, noriu tikėti, kad žinau, kas man geriausia. Todėl, žiūrint iš moralinės pusės, Indija mums rūpėti neturėtų – nebent savanoriškai tą rūpinimąsi pasirinktume.
Bet visai kas kita, jei situaciją vertinsime pragmatiškame globaliame kontekste: tokiu atveju „turėtų“ keis griežtesnis „privalo“. Mat esame susiję labiau, nei norima žinoti.
Jei pastarosiomis savaitėmis sekėte žinias, tikrai bent kartą girdėjote, kad situacija Indijoje vis prastėja. Dėl įvairių nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių šalį antroji COVID-19 banga užgriuvo su cunamio jėga: ligoninėse nėra vietų, masiškai trūksta deguonies ir medikamentų. Žmonės su sergančiais artimaisiais važinėja nuo vienos gydymo įstaigos prie kitos, kol galiausiai ligoniai numiršta kur nors pakeliui, taip ir nesulaukę būtinosios pagalbos. Kūnų kremavimo laužai dega dieną ir naktį, o, ekspertų teigimu, nuo viruso mirusiųjų skaičius gerokai didesnis, nei oficialiai pateikiami duomenys, mat daugybė mirčių atvejų dar neužfiksuoti kaip susiję su kovidu.
Tokiais tempais plintantis virusas gali mutuoti dar ne kartą, ir ne tik mutuoti – galiausiai paplisti po visą pasaulį.
Reportaže matydama ekrane verkiančią medicinos seserį, graudinuosi, bet, užuot rašiusi feisbuke „meldžiuosi už Indiją“, noriu imtis realesnių veiksmų. Nes „meldžiuosi“ sukirbės tik empatiškųjų širdyse, kurie galbūt irgi pasimels, galbūt pasidalins įrašu savo paskyroje, deja, slaktyvizmas yra tik pirmas žingsnis. Realesnė pagalba yra paaukoti pinigų. Prieš imantis burbėti, kad neverta, noriu jums aptarti tris priežastis, kodėl verta ar netgi reikia visomis išgalėmis padėti Indijai.
Pirma – globalinė. Šią priežastį galima vadinti savanaudiška, tačiau dėl to problema netampa mažiau aktuali. Dar gruodžio mėnesį mokslininkai Indijoje aptiko naują viruso mutaciją, žinomą kaip B.1.617. Iki šiol nežinoma, ar būtent šios atmainos virusas yra sveikatos krizės variklis, mat Šiaurės Indijoje aptikta ir JK esanti mutacija B.1.1.7, ši, kaip jau žinoma, gerokai skvarbesnė.
Paprasčiau kalbant, kol krizė Indijoje nesuvaldyta, nė viena valstybė negali būti rami.
Šiuo metu Indijoje kas dieną įvairių mutacijų virusais užsikrečia po kelis šimtus tūkstančių žmonių. Vadinasi, kalbame apie bent po milijoną sergančiųjų kas savaitę. Tokiais tempais plintantis virusas gali mutuoti dar ne kartą, ir ne tik mutuoti – galiausiai paplisti po visą pasaulį, o tai reikštų, kad net labai intensyviai ir sėkmingai savo piliečius skiepijančios šalys nėra saugios.
Paprasčiau kalbant, kol krizė Indijoje nesuvaldyta, nė viena valstybė negali būti rami, mat iki šiol nežinoma, kiek skiepai apsaugo nuo įvairių naujų viruso mutacijų. Dar vienas svarbus niuansas – Indija iki šiol buvo itin pajėgi vakcinų gamintoja, savo COVAX padaliniuose gaminanti ir teikianti vakcinas kitoms skurdžioms šalims, tokioms kaip Pietų Afrika ir Brazilija.
Tačiau išgyvenanti krizę Indija pranešė, kad šiuo metu negalinti vakcinomis aprūpinti kitų valstybių, tai užtruks, ypač turint omeny, kad šių metų balandį Indijoje paskiepyta buvo tik 8 proc. šalies populiacijos[1]. Tik laiko klausimas, kada mutacijos iš Indijos persimes pas mus, dargi suvokiant, kad Indija yra svarbi žaidėja vakcinų produkcijos procese, situacija atrodo itin rimta.
Antra priežastis, kodėl verta padėti Indijai, – moralinė. Nors, kaip jau sakiau, lyg ir neprivalome nieko atjausti, bet išlikti abejingiems būtų mažų mažiausiai keista. Pastaruoju metu Lietuvoje gan dažnai kalbama apie Holokaustą ir trėmimus, dūsaujant, kad ne visi, kurie galėjo, padėjo tuo metu kentėjusiems.
Tik karo metais padėti buvo rizikinga, užtat dabar kenčiančių yra milijonai ir jiems padėti galima nenulipant nuo šiltos sofos – keliais mygtukų paspaudimais pervedant pinigų labdaros organizacijoms. Padėti dabar, bent simboliškai, užuot gręžiojusis į praeitį, kas ką padarė ir kas ko nedarė.
Kai kurių tyrimų duomenimis, dažnai labdarai aukojantys žmonės gyvena ilgiau už neaukojančius.
Sakysite, kodėl Indijai? Šitą klausimą man, kadaise panorusiai ten savanoriauti, uždavė ir močiutė ir dar pridūrė, kad ir Lietuvoje yra tūkstančiai vargstančių žmonių. Ir mano močiutė buvo teisi: svarbiausia padėti kaimynui, arba kaip iš tos citatos, kurios autoriaus nepamenu: „Būkime geresni arčiau einantiems.” Tačiau tikiu, kad, padėjus kaimynams, kitą dieną galima pervesti du eurus į labdaros fondą kitoje šalyje – tebūnie tai simboliškas gestas pamažu atsikratant mažos ir neva bejėgės Lietuvos komplekso. Nes mes galim. Juk galim?
Ir trečia priežastis – savanaudiška, bet ne mažiau svarbi. Aukojimas labdarai ir didesnio už savo kiemą pasaulio situacijos suvokimas įgalina, pagerina emocinę būklę, padeda į savo problemas pažvelgti kitame kontekste. Kai kurių tyrimų duomenimis, dažnai labdarai aukojantys žmonės gyvena ilgiau už neaukojančius. Man asmeniškai bet koks simbolinis finansinis prisidėjimas prie įvairiose šalyse vykstančių negandų padeda pasijusti pasaulio piliete ir tiesiog žmogumi – be sienų, be ribų. O jums?
[1]https://www.cnn.com/2021/04/29/india/india-covid-crisis-world-problem/index.html
