Lietuvoje nėštumą savo noru galima nutraukti iki 12-os savaitės. Vėliau tam nebeužtenka asmeninių priežasčių. Apsisprendimas, kada gimdyti ir ar gimdyti, svarbi žmogaus teisė. Nėštumas – moterų kūnuose vykstantis procesas, visam laikui pakeičiantis moterų gyvenimus (moterimis straipsnyje vadinami visi žmonės, galintys pastoti).
Nors tokią svarbią sritį būtina sureguliuoti įstatymu, Lietuvoje to padaryti nepavyko dėl stipraus politinio susipriešinimo. Abortų atlikimo tvarką reguliuoja 1994 m. sveikatos ministro įsakymas. Nuo įstatymų šie dokumentai skiriasi tuo, kad ministrų įsakymams nereikia Seimo pritarimo, tačiau juos nesudėtinga pakeisti, pakitus politinėms nuotaikoms.
Lietuvoje iki šiol neįteisintas medikamentinis abortas, nors jis laikomas saugiausiu būdu nutraukti nėštumą, ypač per ankstyvąjį trimestrą. Medikamentinio aborto įteisinimas Lietuvoje neatidėliotinas klausimas, juolab kai pandemijos sąlygomis operacijos tapo mažiau prieinamos.
Nėštumui nutraukti naudojami du vaistai, įtraukti į Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pagrindinių vaistų sąrašą. Vieno jų, mifepristono, ypač nemėgsta kovotojai už abstrakčią gyvybę (ne moters, o potencialią gyvybę), kurie mifepristoną vadina žmonijos pesticidu dėl vaisto patikimumo ir paplitimo pasaulyje.
Moterims, pakliuvusioms į keblią ar net nežmonišką situaciją dėl nepageidaujamo nėštumo, medikamentinis abortas yra viltis nutraukti nėštumą anksti, patikimai ir saugiai. Moterys ir moterų teisių gynėjai mifepristoną vadina aborto tablete.
Mifepristonas pirmą kartą registruotas Prancūzijoje 1988 m. Lietuvoje, pagal tarpusavio pripažinimo procedūrą, vaistas registruotas prieš 7 m. Kai sveikatos ministerijoje pradėta rengti tvarka, kuri leistų vaistą platinti, tam pasipriešinta. Trys vyskupai, atstovaujantys Romos katalikams, liuteronams, ir stačiatikiams Lietuvoje, pasirašė kreipimąsi, reikalaujantį nustoti net svarstyti medikamentinio aborto idėją. Vaistas ir toliau liko neprieinamas.
Nors ir neleistas platinti, mifepristonas buvo perregistruotas pasibaigus pirmajam registracijos laikotarpiui. Tai nepatiko konservatyviausiems Seimo nariams. Jie 2016 m. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, reikalaudami vaistą tuojau pat išregistruoti.
Atskiri Seimo nariai negali vadovauti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai, paliepdami jai, kokius vaistus įtraukti ar išbraukti iš registro. Teismas Seimo narių prašymą atmetė, jo nenagrinėdamas iš esmės. Mifepristonas galėjo likti registre, bet iš valstybės vaistų registro 2017 m. dingo. Jo statusas registre šiuo metu nurodomas taip: „Išregistruotas“.
Moterys – svarbūs Lietuvos piliečiai, jos pernelyg ilgai buvo kantrios. Jeigu vyrams reikėtų gydytis specifinę sveikatos problemą, ieškant neteisėtai platinamų ir brangių vaistų juodojoje rinkoje, tai nebūtų toleruojama.
Nors internete nemažai spaudos pranešimų, kad vaistas Lietuvoje buvo registruotas, kai kurių vaistinių puslapiuose pasiekiami vaisto aprašymai lietuvių kalba, Lietuvoje moterys jo teisėtai gauti negali. Tai nereiškia, kad jos nevartoja mifepristono. Vartoja, tik perka vaistą juodojoje rinkoje arba siunčiasi iš užsienio.
Mifepristono registracijos detektyvas yra tik viena iš daugelio istorijų, kai saugus abortas staiga dingsta iš darbotvarkių (ministerijų, Seimo, Vaistų kontrolės ir kitų įstaigų). Atrodo, net ir sunkiai prieinama ir teisiškai neapsaugota aborto galimybe turėtume džiaugtis?
Tačiau argi nešokiruoja tai, kad moterys priverstos juodojoje rinkoje pirkti vaistus, esančius PSO pagrindiniame vaistų sąraše, ir registruotus prieš daugiau nei 30 m.? Juk tai žaidimas moterų sveikata ir gyvybe. Joks žmogus neturėtų pirkti vaistų juodojoje rinkoje. Tai nėra moterų kaltė, nėra jų gėda, o tik valstybės atsakomybė ir gėda, kad iki šiol moterys turi tą daryti neteisėtai, nors pats abortas teisėtas. Kadangi valstybėje vis dėlto nėra uždraustas abortas, jis turi būti užtikrintas gerbiant moters sveikatą.
Didelį nerimą kelia ir atotrūkis tarp to, kas teisėta ir saugu, ir alternatyvos, į kurią stumiamos moterys, tuo pat metu verčiamos jaustis nusikaltėlėmis. Moterys, vartojančios neteisėtai įsigytą vaistą, nėra nusikaltėlės ir nedaro nieko neteisėto, tik labai rizikuoja savo sveikata. Niekada negali tvirtai žinoti, kas iš tiesų parduodama tariamų vaistų dėžutėje juodojoje rinkoje. O moterys, nelegaliai platinančios šiuos vaistus, negali būti nuteistos dėl neteisėto aborto atlikimo, nes jos neatlieka aborto, tik parduoda vaistą. Mifepristono pardavėjos gali būti nubaustos dėl neteisėto medikamentų platinimo.
Atsirado ir saugesnis kelias gauti aborto tablečių. „Women on Web“ yra tarptautinė organizacija, informuojanti apie saugų abortą ir vaistus, reikalingus medikamentiniam abortui. Galima teigti, kad organizacija elgiasi neteisėtai siųsdama moterims vaistus, tačiau daugeliui moterų tokia pagalba neįkainojama.
Paprastai organizacija siunčia vaistus tik į tas valstybes, kur abortas uždraustas. Kadangi per pirmąjį karantiną abortas buvo beveik neprieinamas ir Lietuva nevykdo tarptautinių įsipareigojimų moterų teisėms, „Women on Web“ LRT laidoje „Spalvos“ pasakojo, kad organizacija padeda ir moterims Lietuvoje. Iki pandemijos per mėnesį į „Women on Web“ kreipdavosi apie 20 moterų iš Lietuvos. Dabar poreikis gerokai išaugo, tad organizacija verčia savo tinklapį į lietuvių kalbą, rengia konsultantus lietuvių kalba.
Trys vyskupai, atstovaujantys Romos katalikams, liuteronams, ir stačiatikiams Lietuvoje, pasirašė kreipimąsi, reikalaujantį nustoti net svarstyti medikamentinio aborto idėją. Vaistas ir toliau liko neprieinamas.
Tai tarptautinė organizacija. O kur organizacijos, veikiančios šalies viduje ir padedančios moterims nepageidaujamo nėštumo situacijose? Deja, tokių trūksta. Krizinio nėštumo centras uzurpavo šią sritį, tačiau jis tiesiog pratęsia Kauno arkivyskupijos krizinio nėštumo programą. Siekiama paskatinti moteris gimdyti, o ne nutraukti nėštumą. Labai negatyvi ir organizacijos nuomonė apie medikamentinį abortą. Gimdos išgrandymas su narkoze, anot Krizinio nėštumo centro vadovės, galimai lengvesnis variantas nei medikamentinis abortas, nes moteris gali pastebėti medikamentų sukeltą persileidimą, kraują, krešulius.
Tačiau moterys, kurios renkasi arba norėtų rinktis medikamentinį abortą, prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, ir nekantriai laukia mėnesinių, kurios parodytų, kad nėštumas nutrūko. Tad nelabai aišku, kodėl pasirodęs kraujas turi būtinai sukelti „neišmatuojamą“ traumą, kaip teigė Krizinio nėštumo centro vadovė, kalbinta „Spalvose“.
Grįžtant prie sveikatos ministro įsakymo, kuriuo reguliuojami abortai Lietuvoje, reikia pabrėžti, kad juo siekiama sumažinti abortų skaičių. Apsibrėžus tikslą būtent taip, turbūt nieko keisto, kad moters fizinė ir psichinė sveikata atliekant abortą yra antraeilis dalykas. Mano supratimu, „mažinti abortų skaičių“ turėtų būti visai kito dokumento tikslas. To galėtų siekti kontracepcijos vartojimo ir švietimo apie kontracepcijos priemones tvarka. Jeigu būtų naudojama išties veiksminga kontracepcija, abortų reikėtų mažiau.
Labai norisi, kad mūsų dukroms gyventi Lietuvoje būtų mažiau pavojinga, su jomis būtų elgiamasi pagarbiai, profesionaliai ir atsakingai. Moterys – svarbūs Lietuvos piliečiai, jos pernelyg ilgai buvo kantrios. Jeigu vyrams reikėtų gydytis specifinę sveikatos problemą, ieškant neteisėtai platinamų ir brangių vaistų juodojoje rinkoje, tai nebūtų toleruojama. Abortų atlikimo tvarka turėtų siekti, kad moterys abortus darytųsi teisėtai ir saugiai, o medikamentinio aborto įteisinimas tą tikrai palengvintų.
