Nuomonės

2020.10.12 09:48

Laima Vaigė. Moterys krizių sankryžose: kyla rizika nukentėti

Laima Vaigė, socialinių mokslų daktarė, tarptautinės teisės tyrėja, dėstytoja2020.10.12 09:48

Kalbama, kad COVID-19 pandemija ne tokia grėsminga moterims nei vyrams, nes moterys rečiau miršta nuo viruso komplikacijų. Tačiau krizės nevaikšto po vieną. Kalbant apie ilgalaikes krizių pasekmes, moterys visai neišlošė „genų loterijoje.” Priešingai.

Viena iš krizių yra visuotinis demokratijos stygius. Kaimyninė Lenkija nebėra išties demokratinė valstybė, kaip vertina tarptautinės organizacijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Taip pat ir Vengrija. Ką jau kalbėti apie Rusiją ir Baltarusiją, kuriose demokratijos nebuvimas jau įsisenėjusi problema. Kliba Europos Sąjungos pamatai. Vis daugiau rinkėjų atskirose valstybėse narėse renkasi naujos kartos ultradešiniuosiuos. JK planuoja atšaukti žmogaus teisių apsaugą užtikrinantį įstatymą. JAV dega ne tik San Fransiskas, bet ir paskutinė viltis užtikrinti žmogaus teises. D. Trumpas gavo retą galimybę paskirti Aukščiausiojo Teismo teisėjus, ir tai reiškia – nulemti JAV teisės kryptį ne vienam dešimtmečiui.

Moterų teisės atsiduria šių naujų jėgų taikiklyje, nes jos nesuderinamos su kova dėl „tradicinių vertybių.“ Nusitaikoma į teisę į abortą. JAV ši teisė užtikrinta tik Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kuris ateityje gali nutarti ir kitaip. „Planned Parenthood“ organizacijos padaliniai uždaromi, nes čia atliekami abortai, tačiau kartu panaikinama ir pagalba kitais atvejais, kaip krūties vėžys ir gimdos kaklelio vėžys.

Demokratijos krizės sąlygomis mažėja moterų reprezentavimas politikoje. Tą matome ir Lietuvoje. Sakysite, kad yra moterų, kurioms valdantieji leidžia pasireikšti? Bet ir „Tarnaitės pasakojime“ buvo tokių svarbių tetų, užsiimančios vertybių priežiūra ir tarnaičių apmokymu. A. Širinskienė ar R. Tamašunienė niekaip neatstovauja moterų teisėms, tačiau jų dalyvavimas politikoje nušauna du zuikius vienu šūviu: jos yra ir atsidavusios tradicinių vertybių sistemos statytojos, ir imituoja atstovavimą moterims Lietuvos politikoje.

Demokratijos krizės sąlygomis mažėja moterų reprezentavimas politikoje. Tą matome ir Lietuvoje. Sakysite, kad yra moterų, kurioms valdantieji leidžia pasireikšti?

Pacituosiu vieną Konvenciją, kurioje rašoma:

„Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių siekdamos pakeisti socialinius ir kultūrinius vyrų ir moterų elgesio modelius, kad išnyktų prietarai, papročiai ir visokia kitokia praktika, pagrįsta vienos lyties nepilnavertiškumo ar pranašumo idėja arba stereotipišku vyrų ir moterų vaidmeniu.“

Sakysite, ačiū Dievui, kad ji mums negalioja? Ne, galioja. Cituota Konvencija Dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims Lietuvoje įsigaliojusi 1994 m. Ją cituoju ne tam, kad priminčiau, jog ratifikuota tarptautinė sutartis turi pirmenybę prieš Lietuvos įstatymus, nors taip irgi yra. Norėčiau, kad dar kartą prisimintume jos turinį, dėl kurio buvo daug diskutuota praėjusiame amžiuje, kol galiausiai 1979 m. valstybės sudarė tarptautinę sutartį ir priėmė pacituotą įsipareigojimą. Ar 2020 m. dar išlieka pasiryžimo kovoti su „vienos lyties nepilnavertiškumo ar pranašumo idėja arba stereotipišku vyrų ir moterų vaidmeniu“? Klausimas retorinis.

Lietuvoje taip pat orientuojamasi į tradicines vertybes, kurių pagrindu kuriamos galios struktūros ir šeimos politika. Lyčių lygybės vizija pristatoma kaip Tarybų Sąjungos palikimas. Tačiau Tarybų Sąjungoje gyvavo Tautų Tėvo kultas, todėl bandymai susigrąžinti tariamai prarastą vyriškumo vaidmenį yra keisti. Vyriškumas čia suvokiamas per lyčių hierarchiją. Vyrų vaidmuo sutapatinamas su politine ir ekonomine galia, o moterų – su visokeriopa pagalba vyrams, taip juos „papildant.“ Mano supratimu, tokia fantazija apie tariamai „natūralius“ lyčių vaidmenis ir yra tradicinė „gender“ ideologija („gender roles“ – lyčių vaidmenys), o ne lyčių lygybės idėjos.

Krizės nevaikšto po vieną, ir kartu su demokratijos stygiumi atėjo ir COVID-19 pandemija.

Visus resursus skiriant kovai su pandemija, kyla pavojus moterų sveikatai dėl rizikingų nėštumų, nesaugiomis sąlygomis daromų abortų, patiriamo smurto, ignoruojamų ligų. Lietuvoje moterų teisės įtvirtinamos nestabiliomis priemonėmis, žemesnės galios teisės aktais nei įstatymai. Pavyzdžiui, teisė į abortą įtvirtinta tik ministro įsakymu. Tokius žemesnės galios dokumentus lengva atšaukti, stabdyti ir keisti.

Kai uždaromos mokyklos, atsakomybė už vaikus tenka tėvams, o dažniausiai moterims. Jos tuo pat metu susiduria ir su atsakomybe prižiūrėti fizinį vaikų saugumą, ir užtikrinti jų mokymąsi bei psichinę sveikatą. Be to, daugelyje besivystančių valstybių Jungtinės Tautos atliko milžinišką darbą bandydamos parodyti, kad pagrindinis ateities visuomenių gerovės raktas yra tai, kad mergaitės eitų į mokyklą, o ne gimdytų vaikus nuo ankstyvos paauglystės. Tas darbas eina niekais. Milijonams moterų besivystančiose šalyse iškyla pavojus patirti smurtą ir būti ištekinamoms, o galimybių mažėja.

Prognozuojamas vis didesnis skurdas, kuris labiausiai nuskurdins moteris. Jungtinių Tautų duomenimis, net 47 mln. moterų gresia ekstremalus skurdas dėl pandemijos. Anksčiau buvo prognozuojama, kad mažės moterų, patiriančių ekstremalų skurdą, o dabar prognozėse skaičiai trigubėja. Moterys neretai dirba namų darbininkėmis ir auklėmis. Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, iki šių metų birželio 72 proc. tokių darbų išnyko.

Lietuvoje galioja įstatymas, apsaugantis moteris nuo smurto namuose. Toks smurtas nuo 2011 m. yra laikomas „visuomeninę reikšmę“ turinčia veika. Tačiau seksualinis smurtas patiriamas per vakarėlius ar pasimatymus nėra laikomas visuomenei reikšmingas. Nėra programų, kuriomis būtų siekiama mažinti tokį smurtą, nėra išžaginimo krizių centrų, pagalbos telefonu tokio smurto aukoms. Žinoma, galima pasakyti, „ko jos ten eina į pasimatymą pandemijos metu?“ Tačiau gyvenimas tęsiasi bet kokiomis sąlygomis, o moterys nėra apsaugotos ne tik susipažįstant su naujais žmonėmis, bet ir savo namuose.

Taigi, grįžtant prie vertybių krizės metu. Prieš porą metų Europos Žmogaus Teisių Teismas svarstė Prancūzijoje galiojusį draudimą moterims dengtis veidus dėl religinių priežasčių. Teismas nutarė, kad siekiant visiems kartu sugyventi „civilizuotoje“ visuomenėje („vivre ensemble“), iš tikrųjų pateisinamas Prancūzijos reikalavimas, kad moterų veidas būtų neuždengtas. Ar girdite, kaip paradoksaliai tai skamba dabar! Praėjo vos pora metų ir yra priešingai: dėl bendrojo gėrio tapo privaloma užsidengti veidą, o ne laikyti jį atidengtą.

Manau, kad tai parodo, jog vis dėlto bendro gyvenimo kartu principas turėtų būti pagrįstas kažkuo kitu nei veido ar galvos apdangalai. Ne taip svarbu, ar kažkam „negražu“, kaip apsirengusi su kuo draugauja kaimynė, svarbiau ginti ilgalaikes vertybes. Tokias, kaip demokratija, žmogaus teisės ir laisvės, visų formų šeimos, gamtosauga ir visų žmonių vienoda vertė. Niekam neprimetant savo įsitikinimų ir gyvenimo būdo.

Populiariausi