Vietovardis „Vorkuta“ per senelių pasakojimus įėjo į lietuvių kalbą turbūt ilgam, pateko net į dainas. Daugelis mūsų partizanų, jų ryšininkų, studentų ir gimnazistų ten mirė, o kiti – palaidojo jaunystę. Retoje Lietuvos mokymo įstaigoje nebuvo pogrindinių pasipriešinimo organizacijų ar grupių.
Nežinojo, kaip grumtis su okupacija, ir daugumos iš jų baigtis tragiška. Tiek Vorkutoje, tiek po visą SSRS išmėtytuose konclageriuose. Negalime leisti, kad okupacija ir teroras būtų užmiršti. Vakarų Vokietijoje po karo buvo atlikta denacifikacija. Žymiausi nusikaltėliai pakarti arba ilgam sėdo į kalėjimus. Sovietų Sąjungoje dekomunizacijos nebuvo. Ir dabar tebestovi to laiko barbarizmo paminklai.
Buvo žinoma, kad Vorkutoje ir jos apylinkėse milžiniškos akmens anglies atsargos. 1931 m. ten atvežė pirmą kalinių porciją ir 3700 vyrus iš Uchtos-Pečioros konclagerio. Tai nebuvo kokie nors baltagvardiečių karininkai, o paprasti ūkininkai, atsisakę eiti į kolchozus arba slėpę grūdų derlių ir gyvulius, bet daugiausiai komunistai, kurie kritikavo Stalino metodus.
Gyvų iš to transporto neliko nė vieno. Iš viso per kelis Vorkutos lagerius perėjo 2 mln. žmonių. Iš jų 200 tūkst. neišgyveno. Kas dešimtas. Tarp kalinių buvo žymus Lietuvos kunigas Vasiliauskas bei lenkų kilmės sovietų maršalas Konstantinas Rokosovskis. Vokiečiams užpuolus sovietus, Žukovo įsakymu jis buvo išleistas iš konclagerio, grąžintas į kariuomenę, atkurtas laipsnis. Pasižymėjo kaip puikus strategas. Po karo Rusijos įsakymu jis buvo paskirtas Lenkijos krašto apsaugos ministru.
Bet Vorkutoje nėra ir niekada nebuvo muziejaus. Stovyklos veiklos pradžioje mirusiuosius laidojo bendruose grioviuose. Paskui buvo leista laidoti paskirai, ant baslio užrašyti numerį. Pavardžių užrašyti neleido. Dabar Vorkutoje ir jos apylinkėse iš 14 akmens anglies šachtų veikia 4. Trūksta darbo jėgos. Už darbą čia mokama daug, bet niekas nevažiuoja, nors butų yra kiek nori. Kad galėtum išvažiuoti iš Vorkutos, reikia atsiskaityti su „vykdomuoju komitetu“ ir gauti pažymą. Be jos niekas su tavim nekalbės. Iki 2018 m. tokių pažymų buvo išduota 2018. Kiti žmonės laukia nuo 1996 m., t. y. jau 24 m.
Galima išvažiuoti ir be pažymos. Sargybos jau nėra. Tačiau kur benuvyktum, Rusijoje reikės prisiregistruoti. Poliklinikoje, vaikus priregistruoti į mokyklą ir gauti darbą. Kai neturi pažymos, tai tavęs lyg ir nėra.
Žmonės bėga iš Vorkutos todėl, kad neįmanoma gyventi. Ne dėl klimato. Su bjauriu klimatu rusai susigyvenę, kad tik būstas būtų. Laisvų butų Vorkutoje ir prie jos esančiuose miesteliuose tūkstančiai. Imk, dar tau ačiū pasakys, galima ir su baldais. Ir miestas iš pirmo žvilgsnio normalus. Yra vykdomasis komitetas, centrinė aikštė, kelios parduotuvės, universalinė parduotuvė, veikia kino teatras ir net teatras. Aktoriams prie algų irgi eina priemoka už darbą Šiaurėje. Bet priemiesčiuose uždarytos mokyklos, vaistinės, vaikų darželiai, poliklinikos. Policijos nuovada naudojasi tik puse pastato. Kita pusė užkalta lentomis. Net degalinė bankrutavo. Nebuvo apyvartos.
Namai gyventojams buvo statomi kaip ir visoje SSRS. Standartinės dėžutės. Apšildymas čia pirmos eilės būtinybė, ir jis buvo centralizuotas. Kito šildymo nebuvo. Bet dabar, jeigu iš 20 butų namo išvažiuoja 10 šeimų, tai šildyti vis tiek reikia visą namą. Kitaip nuo šalčio susprogs radiatoriai ir vamzdžiai. Net jeigu daugiabutyje lieka tik viena šeima, būtina tą namą šildyti. Bet kartais nustoja tokį namą šildyti. Tada daryk ką nori.
Atsirado butų kanibalizacija.
Tie, kurie neturi vilties įsikurti „Rusijoje“ (taip sakoma, tarsi Vorkuta būtų mėnulyje), stebi, kai sužino, iš kurio buto ruošiamasi išvažiuoti. Ateina į svečius, apsidairo ir nusprendžia, ką pasiimti, kai butas bus tuščias. Taip ir padaro.
Kita kategorija, rašo Maskvos žurnalas „Ogoniok“, tai vagys ir valkatos. Jiems čia gerai. Pasišildyti galima ir lentomis, išluptomis iš grindų, tik laužas turi būti mažas. Uždarbio duonai ir degtinei irgi iki valios. Galima išlaužti vamzdžius, radiatorius, išlupti apdailos plyteles. Parduoda laužo supirktuvėms.
Vladimiras Žarukas bando suvienyti gyventojus. Sugalvojo skambų pavadinimą – „Šiaurės įkaitai“. Bet valdžia atsisako pripažinti tokią organizaciją. Jis pasakoja: „Bloke, kuriame gyvenu, 80 butų. Gyvena bloke tik viena mano šeima. Jeigu išvogs ir mūsų namo koridorių vamzdžius, ir radiatorius, žiemos neišgyvensime. Pas mus žiemą būna – 40 laipsnių. Valdžios rūpestis vienas – apleistuose namuose užkalti duris ir langus.“
Atsirado savotiškas tarpusavio supratimas. Vienišų butų daugiabučiame name šeimininkai kabina ant durų: „Čia dar tebegyvena Smirnovų šeima. Prašome nesilaužti.“ Geologai pranešė, kad netoliese, upės Usa smėliuose, yra aukso. Bet kol kas neatsirado jokių investuotojų.
Dėl to, kad Rusijoje nebuvo dekomunizacijos, negali būti tokio memorialo kaip Osvencimas. Bet jis vis dėlto yra. Tik jame dar gyvena žmonės.
