Nuomonės

2020.06.19 19:32

Algimantas Čekuolis. Gulago kaliniai karo metais

Algimantas Čekuolis2020.06.19 19:32

Stalinas planavo pats užpulti Vokietiją. Po poros metų jis ir jo kariuomenė jau būtų pasiruošę. Bet Hitleris jį pergudravo. Pasirašė nepuolimo sutartį su SSRS, nuramino Staliną, bet vokiečiai užpuolė tuoj pat. Stalinas buvo taip priblokštas, tokioje depresijoje, kad žodžio pasakyti nesugebėjo.

Kai susirūpinę atėjo pas jį visi politbiuro nariai, išsigando. Pamanė, kad atėjo jo areštuoti. Juk jis sodino tuos, kurie nešė jam įrodymus, kad vokiečiai tuoj puls. „Genijus“ liepdavo suimti tokius kaip provokatorius. Pats atsigavo tik po savaitės.

Pabėgti sovietams iš jų užimtų teritorijų neužteko transporto. Lietuvoje kažkas manė, kad žudynės Rainių miškelyje, Pravieniškėse, Panevėžyje, Vilniuje ir kitur buvo vietinių iniciatyva. Ne. Berija, kuris atitoko pirmas, davė įsakymą žudyti visus, kurių nespės išvežti, „nes papildys hitlerininkų eiles“. Lvovo kalėjime buvo sušaudyta apie 4 000 žmonių. Kita tiek Kuropatuose, Pinske ir kitose iki šiol nežinomose vietose.

Kai atsirado transportas, 1 750 000 buvo vežami toliau nuo artėjančios fronto linijos į 27 lagerius ir 210 darbo stovyklų. Paliekamuose miestuose enkavėdistai skubėjo deginti pastatų, kuriuos buvo užėmę, nes nebuvo laiko raustis ir deginti bylų.

Kai masinis bėgimas šiek tiek stabilizavosi, kaliniai pradėjo prašytis į frontą. Palanki sovietams literatūra aiškina, kad atgimė žmonių patriotizmas. Anne Applebaum – viena žymiausių sovietijos tyrinėtojų. Už knygą „Gulag“ ji gavo Pulitzerio premiją. Šiame straipsnyje mes naudojamės šia jos knyga.

Su kuo ji bekalbėjo, visi buvę kaliniai tvirtina, jokio patriotizmo jie nejautė. Jiems rūpėjo tik du dalykai – nors kartą sočiai pavalgyti ir nebūti sušaudytiems. Be to, kaliniams buvo pažadėta, kad jau liepą bus amnestija.

A. Applebaum NKVD archyvuose rado, kad 1941 m. į Raudonąją armiją buvo priimta 975 000 kalinių. Iš jų buvo formuojami „baudos batalionai“. Jokių skiriamųjų ženklų, karininkams – irgi. Jokių ginklų iki mūšio, bet užtat daug ginklų, šovinių ir granatų, kai juos siųsdavo į ataką. Jų užnugaryje visada būdavo enkavėdistai su kulkosvaidžiais.

Gulagas buvo priemonė laikyti piliečius nuolatinėje baimėje. Tuo pačiu metu priverstiniai darbai buvo svarbus ekonominis instrumentas.

Jeigu sužeidė, bet likai gyvas – džiaukis. Kaliniai iš kailio nėrėsi, kad juos sužeistų. Geriau, kad nelabai smarkiai sužeistų, kad netaptum invalidu. Nes buvo taisyklė: „krauju atpirko savo kaltę“. Pačiam savęs pašauti nepavyks. Lieka parako žymių ant drabužių arba ant odos. Mirties bausmė už tokį triuką buvo paskelbiama ir įvykdoma iškart.

Baudos batalionus – „štrafniki“ rusiškai – mesdavo į pavojingiausias fronto vietas. Vokiečiai panikuodavo sužinoję, kad jų bare „štrafniki“. Stalingrado mūšyje jie buvo pietų flange. Atlaikė. Bet visi iki vieno žuvo.

Po karo baudos batalionai tebeliko, bet pasikeitė. Vėl tapo konclageriais, aukso ir itin žalingų mineralų kasyklomis. Ten buvo siunčiami sugauti vlasoviečiai, arba paprasti eiliniai už karininkų įsakymų nevykdymą. Rytų Vokietijos valdžia sovietų pavyzdžiu įkūrė savus. Pradžioje panaudojo hitlerinius pastatų kompleksus – Buchenvaldą ir Zaksenhauzeną. Tačiau hitlerinių kalėjimų neužteko, buvo statomi nauji.

Rytų Vokietijoje nebuvo jokio pasipriešinimo sovietams ar naujai valdžiai, bet slaptoji policija sekė ir siuntė į lagerius jaunimą už priešiškus anekdotus ar daineles ir už „nelojalumą“. Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir net Bulgarijoje irgi buvo įkurti savi konclageriai – sovietinių kopijos. Tik ne Lenkijoje. Stalinas lenkais netikėjo. Opozicionierius iš Lenkijos veždavo į Rusiją.

Azijos šalys, kurios pateko į sovietų įtaką, irgi mėgdžiojo mokytojus. Kinai pirmieji suprato, kad prievarta ir žiaurumu kalinių į savo pusę nepatrauksi. Vietoj sunkaus darbo dėmesys buvo skiriamas „perauklėjimui“. Buvo bandoma įtikinti kalinius, dažniausiai protingus ir išsilavinusius žmones, kad „komunizmas – gerai“. Dabar tas pats daroma Uigurijoje, kinų provincijoje.

Stalinas kvailai tikėjo, kad jam pavyks pasivyti ir pralenkti Vakarus, jeigu žmonėms nieko nemokės už darbą.

Šiaurės Korėjoje irgi iki šiol veikia sovietinio tipo stovyklos. Į jas uždaroma visa apkaltintojo šeima, seneliai ir anūkai. Ten vyrauja nuomonė, kad polinkis „nusikalsti“ paveldimas, todėl jį reikia rauti su šaknimis.

Gulagas buvo priemonė laikyti piliečius nuolatinėje baimėje. Tuo pačiu metu priverstiniai darbai buvo svarbus ekonominis instrumentas. Po karo kaliniai statė gamyklas. Maskvos universiteto daugiaaukštis Lenino kalnuose ir dauguma daugiaaukščių pastatų Maskvoje, didžiosios hidroelektrinės – Dneprogesas viena iš jų, pastatė kaliniai. Ir po karo kasė tunelius, kirto miškus, net dirbo fabrikuose. Todėl nereikia stebėtis prasta gaminių kokybe. Sunkvežimiai „polutorkos“, traktoriai ir kombainai kartais dirbdavo tik 2 mėnesius, o remontuojami – 10. Trisdešimt penkios Gulago stovyklos buvo paverstos ginklų gamyklomis. Dar 20 stovyklų siuvo uniformas, darė ryšių priemones, pagamino 24 000 minosvaidžių, 1 700 000 dujokaukių.

Dar iki karo Maskvoje ir Leningrade buvo įkurtos kelios stovyklos, kalinių žargonu vadinamos „kontora Šaraškina“. Tai buvo konstruktorių biurai – kalėjimai. Praėjus karui juose vis tiek kalėjo inžinieriai ir mokslininkai. Prisiminkime Solženicyną. Stalinas kvailai tikėjo, kad jam pavyks pasivyti ir pralenkti Vakarus, jeigu žmonėms nieko nemokės už darbą. Tarp įkalintų mokslininkų buvo V. Gluško – sovietinių raketų variklių išradėjas, S. Koroliovas – kosminės programos tėvas, A. Tupolevas – aviakonstruktorius, ir keliolika tūkstančių kitų.

Kalinių skaičius visą laiką augo. Norilsko lageryje, šiaurėje, 1935 m. jų buvo 1 200, o 1940 m. – 20 000. Į priverčiamojo darbo stovyklas buvo siunčiami žmonės iš naujai užgrobtų teritorijų, ypač iš Lietuvos.

Atrodo, kad sovietų vadovybėje tik vienas Berija pasimokė iš karo Suomijoje ir suprato, kad bus blogai. Naršė ieškodamas nubaustų inžinierių, mokslininkų ir karininkų, juos amnestuodavo ir duodavo postus kariuomenėje. Jis gerai žinojo, kad jokių sąmokslininkų tarp jų nebuvo. Jis net Rokosovskį ištraukė iš lagerio. Netrukus jis tapo maršalu.

Jei to nebūtų padaręs, Sovietų Sąjungai būtų šakės.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.