Nuomonės

2020.08.09 17:01

Algimantas Čekuolis. Kiniškos piršlybos

Algimantas Čekuolis, LRT.lt2020.08.09 17:01

Tik mums, baltiečiams, teko šioje sunkioje epochoje patirti esminių permainų tiek, kiek jų patyrė kinai. Rūsti baudžiava, imperatoriaus visavaldybė, 5 revoliucijos ir permainos, kolektyvizacija, perėjusi į priverstinę komunizaciją, religijų draudimai, visuotinė žvirblių medžioklė, plieno gamyba pramonės reikalams namudiniu būdu, siaubinga „kultūrinė revoliucija“ ir dar kitos kvailystės, kurios diktatoriui šovė į galvą.

Tarp kitko, diktatoriams visada, kai uždraudžia save kritikuoti ir leidžia tik „hosanas“ giedoti, į galvą ateina visokių sumanymų. Kai aš dar plaukiojau jūrose ir gaudavome įsakymą ką nors nugabenti į Kiniją arba atvežti iš jos, niekada nežinojome, kokios bus naujienos, kai atplauksime į tos šalies uostą.

„Kinijos laukinis kapitalizmas vėl audringai nuo kojų ant galvos pastatė visus jos principus, išskyrus vieną – kiekvienas turi sukurti šeimą“, – rašo prancūzų žurnalistė Heloise de Montety, gera Kinijos žinovė prancūzų žurnale „Neon“. Laikyti namuose „seną paną“ arba „seną kavalierių“ tebėra didelė gėda ne tik šeimai, bet visai giminei, net kaimynams. Moteris, jeigu iki 27-ųjų savo gyvenimo metų neištekėjo, laikoma nesubrendėle ir neatsakinga. Vyrai turi truputį daugiau laiko, tačiau tik iki 30. Po to jau privalo džiaugtis šeima.

Kai terminai priartėja, o jokių prošvaisčių nematyti, darbo imasi tėvai. Tada jiems leidžiami visokie triukai, kad tik apvesdintų dukrą arba sūnų ir išvengtų gėdos.

Šanchajuje, o jis – pagrindinis Kinijos prekybos uostas, yra „Liaudies parkas“. Jis miesto centre. Tėvai parašo savo atžalos „gyvenimo aprašymą“ taip, kaip jis rašomas ieškant darbo, ir skuba į parką – reikia užsiimti gerą suoliuką arba gerą vietą sudedamajai kėdutei pastatyti. Be to, tradicija leidžia ranka rašytus skelbimukus klijuoti ant medžių, stulpų ar net krūmų. Tada jie pradeda kalbinti praeivius. Tie, kurie nėra suinteresuoti vedybomis, savaitgaliais į tą parką neina.

Tėvai dalija praeiviams proklamacijas apie savo jaunuolių grožį ir gerumą. Kiti vaikšto parko alėjomis rinkdami tokias proklamacijas. Surenka plytos storumo šūsnį, perriša virvele ir eina rinkdami toliau. Namuose susės su savo vaiku ir dėlios. Ieškos atitikimų.

Iš esmės niekuo nesiskiria nuo mūsų, europiečių, – pasaulį mato labai panašiai. Ar neskambėdavo kiekvieną rudenį piršlių žvangučiai Lietuvoje? O mūsų skelbimukai laikraščiuose, socialiniuose tinkluose ir komercinių TV kanalų titruose?

Tarp kinų vyrų išsiskiria aukštas raumeningas Žangas. Vilki mėlynus marškinius ir avi žalius sportinius batelius. Ant skėčio priklijavęs: „Gimęs 1980 m. Ūgis – 173 cm. Alga – 6 000 juanių per mėnesį. Ieškau žmonos.“

Panelė Vang neslepia, kad jai ta procedūra nesmagi. Jai baisu, lyg naktį žengiant nežinomų namų laiptais.

– Leidžiu tėveliams daryti, ką jie nori. Turi kuo nors užsiimti savaitgaliais. Bet man truputį gėda. Jaučiuosi, lyg būčiau kokia bjaurybė arba persenusi boba, į kurią niekas net nepažiūrės.

Galų gale įvyko abiejų pusių pasimatymas. Į restoraną atėjo abu kandidatai, tėvai ir būrys giminių. Daugiausia kalbėjosi kandidatai. Jiems buvo stengiamasi netrukdyti. Bet kai jie nutildavo ir sumišę įmesdavo pagaliukus į lėkštes, prabildavo giminaičiai. Šie klausinėjo apie išsilavinimą, uždarbį, kokių gyvenimo planų turi, kokios nuosavybės. Labiausiai domėjosi būstu ir automobiliu. Tęsinio šis kolektyvinis pasimatymas neturėjo, bet Vang dar jauna ir nenori tėvų paieškoms trukdyti. Po trejų metų, sako ji, jeigu nieko neišeis, paprasčiausiai padarys taip, kaip jie patars.

Kinijoje vedybos vyksta pasikliaujant protu ir apskaičiavimu. Tai įprastas dalykas. Vedybų tikslas yra ne nuraminti įsisiūbavusias karštas emocijas, o rasti partnerį visam gyvenimui.

– Gerai, – klausia žurnalistė, – o kur šioje schemoje glūdi meilė?

Panelė Vang vos nepaspringo kava.

– Žinoma, tai irgi svarbu. Bet tokio jausmo neįmanoma apskaičiuoti. Iš karto gali net jo nebūti. Visai kitas dalykas – banko sąskaita.

27 metų elegantiška panelė Liu kiekvieną savaitgalį vaikšto po Šanchajaus „Liaudies parką“. Ji neslepia, kad ieško pasiturinčio kavalieriaus.

– Jeigu vyro finansinė padėtis gera, tada galime pakalbėti ir apie meilę, – sako ji ir patyrusiu žvilgsniu peržvelgia visus esančius parke.

Tarp kinų vyrų išsiskiria aukštas raumeningas Žangas. Vilki mėlynus marškinius ir avi žalius sportinius batelius. Ant skėčio priklijavęs: „Gimęs 1980 m. Ūgis – 173 cm. Alga – 6 000 juanių per mėnesį. Ieškau žmonos.“

Liu į jį tik žvilgteli ir eina toliau nelėtindama žingsnio.

– Su tokiu plikasubiniu apie meilę nenoriu kalbėti.

Liu nepraranda vilties rasti tinkamą partnerį, kaip rado jos draugė Čen. Šiai padėjo tėvai. Tris mėnesius jie vaikščiojo po „Liaudies parką“, surinko visus lapelius, kandidatų aprašus, analizavo juos. Kas savaitę vyko pasimatymai restorane. Po 2 mėnesių ištekėjo už Jango, kuriam 77 metai. Nes jos tėvams jis labai patiko.

– Dabar įkalbinėju visas savo pažįstamas, kad leistų tėvams išrinkti partnerį, nes kas geriau negu tėveliai žino, kas mums tinka?

Kinijoje beveik nebūna skyrybų. Nebent didesniuose miestuose. Ten poros dažniau perima europietiškus papročius.

Kai nėra meilės, tai ir nusivylimo negali laukti.

Rengiant publikaciją panaudota ir žurnalo NEON medžiaga.

Taip pat skaitykite

Populiariausi