Charlesas Darwinas, evoliucijos pagrindų atradėjas, kai, Galapagų salose suradęs akivaizdžius gyvūnų ir augmenijos evoliucijos įrodymus, parašė knygą „Rūšių kilmė“, ją slėpė 10 metų. Jis buvo giliai religingas. Suprato, kad to nenorėdamas padarė bombą. Nes, jeigu gyvūnai vystosi prisitaikydami ir taip tobulėdami, joks pirštas mūsų protėvių tuose klystkeliuose nevedė. Byra Šventasis Raštas, jam atrodė.
Tačiau ilgai išlaikyti paslapties nepavyko. Vienas jaunas mokslininkas irgi perprato evoliuciją, parašė apie ją disertaciją. Ji įteikta Darwinui su prašymu recenzuoti. Senis suprato, kad negali ilgiau slėpti savo atradimo. Jaunuoliui atiteks visa garbė. Darwinas skubiai atidavė savo rašinį į spaustuvę, knyga išėjo, tuoj pat buvo išversta į daugybę kalbų, o jos autorius buvo iškeiktas iš visų sakyklų ir išjuokiamas. Viename Londono aukštuomenės susibūrime žymus aristokratas kreipėsi į Darwino bendrininką: „Jūs galbūt tikrai kilote iš beždžionės. Bet aš žinau devyniolika savo genealogijos kartų, ir beždžionės tarp jų nebuvo.“
Susirinkusieji pratrūko juoku. Toks buvo vienas iš būdų kovoti su darvinizmu – primesti Darwinui tai, ko jis nei sakė, nei rašė.
Net kai kurie teologai nesuprato paprasto dalyko: evoliucija kaip tik ir gali būti Visagalio pirštas.
Darwinas yra padaręs klaidų. Juk jis dirbo vienas, pasislėpęs, be pagalbininkų. Bet jis netvirtino, kad žmogus kilęs iš beždžionės. Jų tik kilmė bendra, galbūt. Tigras panašus į leopardą, bet niekas nesako, kad jie broliai.
Vienas iš stipriausių neva įrodymų prieš evoliucijos teoriją buvo tai, kad žmogus moka kalbėti, o nė vienas primatas ar kitas gyvūnas negali pasakyti nė žodžio.
Vienam atkakliam dresuotojui pavyko šimpanzę Vikį išmokyti tarti „mama“, „papa“, „cup“, „up“, bet šimpanzė nesuprato, ką tie garsai reiškia. Kitą šimpanzę, Washoe, jos auklėtojai tvirtino išmokę 350 žodžių, bet tik gestų kalba. Washoe neva papasakoję augintojams, kaip medžiotojai džiunglėse nušovė jos motiną, ją pačią pagrobė, ilgai nedavė valgyti. Bet dresuotojai jos niekam neparodė.
Beždžionių negebėjimas suprasti ir pasakyti nors vieną žodį ilgai buvo naudojamas kaip įrodymas, kad jos nėra mūsų giminaitės. Evoliucijos šalininkai tvirtino, kad tai nieko nereiškia. Vienos universiteto mokslininkai atliko nuodugnius makakos gerklės aparato tyrimus. Padarė galybę burnos, gerklės ir nosiaryklės rentgeno nuotraukų – valgant, ilsintis, leidžiant įvairius garsus. Makakos gali spiegti, kvatoti, urgzti, bet nieko daugiau. Toks balso aparatas joms leidžia išreikšti emocijas, bet žodžio pasakyti negali, net nebando. Paaiškėjo, kad jos lengvai ištaria visus žmonių kalboje vartojamus garsus, balses ir priebalses, bet negali jų sujungti ir ką nors pasakyti. Joms kliudo ne gerklės, burnos ar gomurio aparato netobulumas, nustatė Vienos universiteto mokslininkai.
Tuo laiku nebuvo galima surasti, kur tą kliūtis glūdi. Bet išsirutuliojo genetika. Ji surado, kad žmogaus genas FOXP2, be kitų dalykų, lemia ir kalbą. Jei tas genas bus pažeistas, žmogui bus sunku mokytis, jis negalės ištarti sunkių žodžių.
Pirmykščiai žmonės buvo silpnesni už daugelį gyvūnų – už liūtus, tigrus, mamutus, nebuvo greiti kaip antilopės, negalėjo savo svoriu sutraiškyti kaip begemotai, neskraidė kaip paukščiai. Gyveno trumpai, sunkiai, medžioti galėdavo tik grupėmis, statė spąstus. Kur juos statyti ir kokius galima, buvo tik susitarę. Nes gali pakliūti tavo žmogus. Ilgiau galėjo gyventi tik tie, kurie sugebėdavo susitarti, nes medžioklės ir kitus išgyvenimo būdus reikėdavo kaitalioti. Genomo, paimto iš griaučių, tyrimai rodo, kad, kai mūsų protėviai pradėjo geriau suprasti vienas kitą, žymiai pagerėjo jų mityba. Iš kur galima apie tai žinoti? Kaip medkirtys viską žino apie medį, kurį nupjovė. Iš rievių. Dantys irgi sudėti iš rievių.
Tikrieji mūsų pusbroliai, neandertaliečiai, turėjo išvystytą geną FOXP2. Tai leido jiems vartoti 200–300 žodžių. Užteko. Kiekvieno mūsų, europiečio, kraujyje yra nuo 0,5 iki 3 proc. jų kraujo. Mes atėjome iš Afrikos per Artimuosius Rytus. Ten susitikome su neandertaliečiais, besitraukiančiais iš Šiaurės, į kurią slinko ledynai. Slinkimas buvo lėtas, gal 100 kilometrų per dvi kartas. Kitos grupės susitiko pietų Prancūzijoje ar dabartinėje Ispanijoje. Gibraltare iki šiol yra didžiulis jų urvas. Mes jų nežudėme, kaip anksčiau buvo manoma. Jie mums irgi nieko blogo nedarė, nes nebuvo priežasties. Erdvės visiems buvo pakankamai. Vietoj mūšių mes su jais poravomės.
Mišrūnai, kaip gerai žinome, miklūs.
Gaila, kad evoliucija mums davė tik vieną geną, kurį galima tobulinti. Įdomu, jei likimas mums būtų davęs tobulinti bent tris FOXP2. Atrodytume dabar labai šauniai.
