Daktaras Peteris Piotas – Belgijos virusologas, profesorius, žymus ŽIV tyrėjas, JTO kovos su AIDS programos direktorius, vadovauja Londono higienos ir tropikų medicinos mokyklai. Be to, jis patvirtintas Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen patarėju, kurių ratas gana siauras.
1976 m. buvo pasiųstas į Afriką, kai ten siautė nežinoma epidemija. Konge pats ta liga susirgo. Kategoriškai neigia, kad tyčia pats užsikrėtė, tačiau bendradarbių neįtikino. Daktaras Piotas bendravo su ligoniais, apsisaugojimo priemonių, tokių kaip dabar, tada dar nebuvo, ir ne kartą važiavo Afrikos provincijos bekelėmis su išsigydžiusiais arba dar sergančiais. Susirgo pats, nors jokie maliariniai uodai jo nekandžiojo. Temperatūra pašoko aukštai, jis viduriavo, vėmė. Tai buvo aiškiai ne maliarija.
Dabar jis sako: „Kiekvienas, pradėjęs matyti savo mirtį, susimąsto apie tai, kas gyvenime svarbiausia.“ Kurį laiką gulėjo be sąmonės. Arba tiesiog žiūrėjo į lubas: „Dabar žinau, kaip ligonis jaučiasi.“
Ebola buvo virusas, o ne maliarija, kaip buvo manoma, jo platinimo būdai buvo nustatyti. Sukurti skiepai ir vaistai. Tik Afrikos užkampiuose dar liko židinių. Daktaras neigia ėjęs praėjusio šimtmečio daktarų atradėjų pėdomis. Jis sako, kad elgėsi natūraliai – kaip vietiniai. Būtent tai ir padėjo suprasti ebolos esmę ir ją pažaboti.
Panašiai daktaras Piotas elgėsi ir dabar. Vėl neigia, kad tai daro tyčia. Pirmuosius COVID-19 simptomus jis pajuto kovo 19 d. Kaip užsikrėtė? Nežino. „Elgiausi kaip visi, – sako tą patį. – Kovo pradžioje keliose konferencijose ir daugelyje posėdžių skaičiau pranešimus. Beveik kas vakarą turėjau vakarieniauti restorane.“
Taip buvo išaiškintas COVID-19 gajumas ir nustatytos priemonės nuo jo apsisaugoti. Pasaulis užsidėjo kaukes ir pradėjo plauti rankas. Tiesa, dar ne visi. Lietuvoje instrukciją mes gavome jau juodu ant balto. Pirmiausia būtent Londono higienos ir tropikų medicinos mokykloje ir buvo įvestas nuotolinis dėstymas ir posėdžiavimai, pasisveikinimai nepaduodant rankų, kitos griežtos sanitarinės priemonės iki durų rankenų dezinfekavimo kas pusvalandį, kaukės ir apsisaugojimo drabužiai.
Tačiau padėti daktarui Piotui jau buvo vėlu. Kovo 19-ąją jis pajuto pirmus koronaviruso simptomus. Kolegų spėjimus, kad jis apsikrėtė tyčia, vėl neigia, bet kažkodėl jis visą laiką pildė dienoraštį. Viską stebėjo ir jo kolegos. Suprato, kad vyksta svarbus eksperimentas.
Tas virusas buvo visiškai nežinomas priešas. Ne visai buvo aišku, ar būtina laikytis atstumo ir kokio – vieno metro, penkių ar užteks dviejų. Po ligos buvo svarbu sužinoti, ar pagijęs žmogus įgijo imunitetą, o gal tas virusas sugeba apgauti? Juk jis gyvas sutvėrimas. Tai kas, kad toks mažas. Tik galingiausiais mikroskopais jį galima pamatyti. Iš kosmoso žiūrint į Žemę ir žmonės atrodo nereikšmingai maži. Galbūt ieškant skiepų reikia orientuotis į visai kitus dalykus.
O žmonės visame pasaulyje piktinosi – kokie nemokšos tie daktarai. Negali pasakyti, nei kas, nei kaip, nei iš kur. „Manau, kad ir aš, specialistas, nepakankamai įvertinau COVID-19, – sako daktaras. – Ne kartą savo pranešimuose sakiau, kad reikia tikėtis epidemijos ne rečiau kaip kas ketveri ar penkeri metai. Mano koncepcija – pandemija vienaip ar kitaip kartojasi. Reikia būti pasiruošusiems, nes virusas sugeba ištrūkti į laisvę ir evoliucionuoja. Žinojau, bet pats apsisaugojimo priemonių nelabai paisiau. Galbūt todėl, kad esu buvęs daug rizikingesnėse situacijose. Dar ir dabar, kai lipu laiptais, vis trūksta oro. Taip bus turbūt dar porą mėnesių, kol plaučiai taps tokie, kokie buvo. Mėgstu bėgioti, mėgstu dviračiu važinėtis, bet kol kas negaliu. Tą turėtų žinoti persirgusiųjų darbdaviai.
Žurnalisto paklaustas, ką jis mano apie prezidento Trumpo pažadą, kad iki lapkričio bus sukurti skiepai nuo COVID-19, atsako aptakiai: „Amerika turi didžiulius resursus, ir valstybė gali juos koncentruoti. Kai įsitraukia politinė jėga, Amerika gali kalnus nuversti. Lapkritį rinkimai. Bijau, kad bus reikalaujama pagaminti vakciną trūks plyš iki rinkimų. Gali įvykti didžiulė nelaimė. Verčiant mokslininkus ir farmacines įmones mesti plentą ir sutrumpinant kelią eiti per laukus ir kemsynus, bus padaryta daug klaidų. Tuos skiepus gaus milijonai žmonių. Būtina įrodyti, kad jie ne tik kad nepavojingi, bet ir veikia. Jau yra tūkstančiai savanorių bandymams daryti. Juos reikės paskiepyti tuo nauju skiepu, po to apkrėsti ir žiūrėti, kas bus. Skiepai pagaminti paskubomis ne visada būna veiklūs.
Skiepai nuo paprasto gripo ir tai veiklūs tik 60–70 proc. Svarbiau negu skiepai, – sako daktaras. – Reikės suprasti, kad tenka keisti visą mūsų gyvenimo būdą. Nuo viduramžių iki dabar pakeitėme supratimą apie higieną, sužinojome apie bakterijas ir užkratus. Dabar teks pasikeisti dar kartą. Man atrodo, kad terapija atsiras anksčiau negu skiepai. Pabuvęs pacientu, dabar galvoju kita kryptimi. Iki tol ieškojome būdų, kaip padaryti virusą mažiau kenksmingą. Iš tikrųjų reikia padaryti atsparesnę mūsų imuninę sistemą, mūsų savigyną.
Čia raktas nuo šios ir nuo būsimų epidemijų, nes kitaip bus pasaka be galo. Virusas evoliucionuoja. Galbūt jis tas pats nuo Adomo ir Ievos laikų, jei ne nuo anksčiau. Bet nuo to laiko galbūt 10 kartų pasikeitė. Vis dar gaunu vaistus nuo kraujo krešėjimo, nes ir ten atsirado pavojus. Gali būti, kad taip liks iki pat gyvenimo pabaigos. (Profesoriui dabar 73-eji – aut. past.). Daugelis žmonių mano, kad, jeigu miršta tik vienas procentas apsikrėtusiųjų COVID-19, tai yra tokio pat pavojaus kaip gripas. Noriu, kad tie, kurie taip mano, žinotų: išgijimas nuo COVID-19 – kitoks. Didelė dalis tų, kurie liko gyvi, dar labai labai ilgai sunkiai serga.“
Pasinaudota „Der Spiegel“ ir „New York Times“ medžiaga
