2010 m. populiarus mokslo žurnalas „Nature“ („Gamta“) 1-ame metų numeryje publikavo straipsnį, tvirtinantį, kad 2020 m. Jungtinėse Valstijose siaus dideli neramumai. Apie COVID-19 tuomet dar nebuvo jokios kalbos.
2019 m. dar vienas amerikiečių mokslininkas Goldstone‘as savo knygoje rašo, kad 2020 m. spalio mėnesį bus badas. Nedetalizavo, kur ir koks. Didelio sujudimo tos publikacijos nesukėlė. Pranašautojų Amerikoje visada buvo daug. Straipsnio žurnale „Nature“ autorius Peteris Turčinas – rusas. Gimė 1957 m. Obninske, mieste, pastatytame Rusijos mokslininkams. Jo tėvas – fizikas, garsus disidentas, Sacharovo bendražygis. 1975 m. Peteris, tuomet dar Piotras, įstojo į Maskvos universiteto biologijos fakultetą.
1977 m. visa šeima išvažiavo į užsienį. Tuo metu Kremlius jau nesodino oponentų į kalėjimus ar į psichiatrijos ligonines, o leisdavo emigruoti. Kubos pavyzdžiu, nes emigrantų protestai ne tokie ryškūs. Toks metodas nuskurdino Rusijos mokslą, išskyrus ginkluotę. Jos specialistai turėjo sėdėti namie. Peteris įstojo į Niujorko universiteto biologijos fakultetą, kurį po trejų metų baigė su pagyrimu. Paskui baigė zoologiją Duke‘o universitete, tada griebėsi aukštosios matematikos, istorijos bei psichologijos.
Tai nebuvo strakaliojimas, o jaunuolio instinktas. Jis suprato, kad žmogus, suskaldydamas mokslą ir sudėliodamas jį į skirtingas lentynas, save nuskriaudė. Istorija visada buvo mokslas apie mūsų praeitį, o turi tapti mokslu apie ateitį, vadovaujantis praeities patirtimi. Šiuo metu žmonija, ypač JAV ir Europa, Turčino nuomone, išgyvena pakilimą – nuostabiausią mokslo ir technikos atradimų epochą. Gerovė nematyta, ir dėl to skurdas bado akis.
Dabar Turčinas yra Konektikuto universiteto evoliucijos ir evoliucinės biologijos profesorius. Dėsto ir antropologijos bei matematikos fakultetuose. Parašė ir išleido 8 knygas, paskelbė 500 mokslinių straipsnių, yra 12 knygų bendraautoris, pradėjo naują mokslo šaką – kliodinamiką. Sukūrė ir išvystė originalią teoriją, aiškinančią, kaip ilgainiui didžiosios imperijos pakliūva į daugiapusio mechanizmo atranką. Po to visos sudėtingos visuomenės žlunga. Turčinas ir jo šalininkai dažnai remiasi lemingų pavyzdžiu. Tai šiauriniai graužikai, gyvena Sibiro, Aliaskos ir Kanados tundrose. Kas 4 metus visi paknopstomis bėga vandenyno link, krenta nuo uolų, užsimuša arba paskęsta. Waltas Disney‘us tai pavadino kolektyvine savižudybe. Niekas nenagrinėjo – taip ir liko.
Dabar žinome, kad iš tikrųjų viskas yra kitaip. Prisiveisia ne tik labai daug lemingų, bet ir baltųjų Arkties pelėdų. Kai saulė šviečia visas 24 valandas, lemingams nėra kur dėtis. Bėga ir žūsta beveik visi. O pelėdos, priperėjusios aibę pelėdžiukų, turi išmėtyti juos iš lizdo. Nėra kuo maitinti. Gyvų lemingų lieka nedaug. Jie pradeda daugintis kaip patrakę. Netrukus tundra jų vėl pilna. Pamačiusios, kad ėdesio užteks, pelėdos ir kiti plėšrūnai pradeda daugintis. Ciklas trunka 4 metus. Nei daugiau, nei mažiau.
Tas pats vyksta ir žmonių visuomenėje. Ciklai nepalyginti ilgesni, žmogus nesupranta, kas ir kodėl darosi. Jis įsitikinęs, kad yra svarbiausia visatos dalis, todėl pats sprendžia – dauginti ar ne ir kada.
Iš tikrųjų tai ciklo dinamika. Toks tikslesnis proceso pavadinimas. Tarp žmonių kova – arši, ji vyksta ne tik vertikalia ar horizontalia kryptimi, bet net ir tarp tėvų bei sūnų. Pilkame gyvenime tai nėra labai pastebima, bet viršūnėse – akivaizdus reiškinys. Žiūrint atgal į istoriją, matosi, kad praeityje nė vienas valdovas ar diktatorius nesugebėjo padaryti, kad jo sūnums galybė išliktų. Čingischanas, Tamerlanas, antikinių vengrų Atila, Karolio Didžiojo Šventosios Romos imperija ir dešimtys kitų. Bismarko suburta Vokietija buvo šaunus kūrinys, bet patvaria monarchija netapo. Diktatorių valdomų valstybių viršūnėse dažnai vyksta arši kova, nes vietų elite niekada nepakanka – kuo toliau, tuo daugiau norinčiųjų ten įkopti. Tai sukelia vis naujas bangas.
Amerikoje ypač akivaizdu. Jos gyventojų genuose – nepakantūs pabėgėliai iš Europos. Nemažas nuošimtis tokių, kurie Europoje buvo apkaltinti. Pirmasis pasaulinis karas Europą nualino. Bet Amerikoje visos gėlės pražydo. Fordas sugalvojo konvejerį, gamino visiems viską. Tik mokėkite pinigus. Gimdyklos ir akušerės turėjo pilnas rankas darbo. Bet neilgai. 1929 m. prasidėjo baisi krizė. Žmonės prarado santaupas, namus, butus, darbus. Tūkstančiai miegojo po tiltais.
Ne vienas bankininkas iššoko per langą. Amerikoje atsirado meilė Sovietų Sąjungai, kur neva nėra krizių. JAV komunistų partija suvešėjo. Prezidentas Rooseveltas patyliukais susitarė su pramonės konfederacijomis: „Jūs man netrukdykite, aš Ameriką išgelbėsiu.“ Karštligiškai pradėjo skolon gaminti tankus, lėktuvus, karo laivus ir teikti juos skolon! Didžiajai Britanijai. Rooseveltui padėjo Japonija, užpuolusi Ameriką ir sunaikinusi jos karo laivyną Pearl Harbore. Ir Hitleris, paskelbęs karą Amerikai, nors jo kariuomenė jau stovėjo 30 km nuo Maskvos. Šaunus strategas. Japonijos vadovybė – irgi.
Kokia buvo Europa 1945 m., žinome. Nuo komunizacijos ją išgelbėjo tik protingas, labai laiku surengtas Maršalo planas.
Grįžę iš kovos laukų, amerikiečiai vėl ėmė daugintis kaip patrakę. Kiekvienas manė, kad jis pats vienas taip gerai sugalvojo. Nežinojo, kad jis yra tik bangos lašelis.
Praėjo 20–30 metų. Nauja, jau po karo gimusi karta išaugo ir iš karto ėmė maištauti prieš savo tėvus. Nežinojo, kaip tai daryti, tik protestavo prieš karą, atvirai mylėjosi parkuose, Vudstoke, atmetė senus romansus, dainavo naujas dainas, garbino Che Guevarą, Mao, Kubą ir nėjo tarnauti į Vietnamą. Net nepaklausę, kaip ten yra. Kuba jiems buvo gerai, nes ji – „prieš“. Dėl to paties ir Čekuoliui Kuba patiko. Amerikoje žmogžudysčių ir sprogdinimų buvo kasdien kaip niekada. Ta banga greitai išsikvėpė, nes buvo tik stichija. Neturėjo ekonominio pagrindo ir ideologija buvo silpna. Prahos pavasarį Sovietų Sąjunga sutriuškino.
Gali pasirodyti, kad visa tai – tik atsitiktinumai. Bet pažiūrėję į praeitį, visada ir visur rasime tą patį. Sultonų Turkijoje, mirus valdovui, buvo paliekamas tik vienas jo nurodytas įpėdinis. Žmonų valdovas turėjo maždaug apie 40, neskaitant sugulovių. Visi kūdikiai irgi buvo kandidatai į sostą, todėl jie visi būdavo išžudomi. Galbūt tokiu būdu Turkų imperija, prisigrobusi svetimų žemių ir išsiskėtusi per kelias jūras, taip ilgai išsilaikė, nors ryšių, šiuolaikiniu supratimu, nebuvo. Karalių vaikai dabar irgi nežudomi, nes jiems valdžia nepriklauso. Bet veržimasis į elitą daug didesnis, daug daugiau yra norinčiųjų būti valdžioje.
Kuba jiems buvo gerai, nes ji – „prieš“. Dėl to paties ir Čekuoliui Kuba patiko. Amerikoje žmogžudysčių ir sprogdinimų buvo kasdien kaip niekada. Ta banga greitai išsikvėpė, nes buvo tik stichija.
Tas požiūris į istoriją turi daugiau priešininkų nei šalininkų. Diarmaidas MacCullochas, Oksfordo profesorius, tvirtina, kad istorija nėra tikslus mokslas, todėl jai negali būti taikomos matematikos taisyklės. Kaip būtų galima suprasti, klausia jis, Oliverį Cromwellį ar Jeanne d'Arc? Istorijos pagrindą sudaro žmonės, o jie – nenuspėjami.
Atsakymas: „Būtent todėl, kad visuomenės sistemos tokios sudėtingos, reikalingi matematiniai modeliai. Istorija nėra lyguma, ji net nėra taip dantyta kaip pjūklas. Ji labiau panaši į Himalajų kalnyną – viršūnės aukščiau debesų, kloniai tamsūs. Bet, jeigu žinai kalnų aukštį ir jų geologinę struktūrą, paslapčių lieka mažai. Panašiai yra su istorija.“
Naujai mąstantys istorikai, o su jais ir matematikai bei zoologai susibūrė į SECHAT (tariama Sešat). Faraonų Egipte to vardo deivė buvo atsakinga už raštą ir sąskaitybą. Tai tarptautinis mokslinių paieškų pelno nesiekiantis fondas, kurio tikslas rinkti duomenis į didžiulę bendrą duomenų bazę „SECHAT Global History Databank“. Leidžiama naudotis bet kokioms istorinėms hipotezėms pagrįsti. Pirmininku buvo išrinktas Piteris Turčinas. Fondas nuolatos kontaktuoja su ekspertais ir naudojasi jų žiniomis matematiškai užkoduodami jų reiškinius. Neužteko arabiškų skaitmenų ir lotyniškų raidžių.
Buvo mobilizuota senovės graikų abėcėlė. Sakysim, sąvoka „politinė įtampa“ buvo užkoduota graikų raide „psi“. Tai tikslus dabartinės Ukrainos herbas – trys smaigaliai aukštyn. Bet reiškinių ir situacijų būna daug. Net ir to paties pavadinimo padėtis gali būti trapi arba stipri, labai silpna arba labai reikšminga. Žymėti viena raide neišeina. Dėmuo tampa daugiaaukštis, jis pats – uždavinys. Juos ir deda į sprendžiamąją lygtį, greičiausiai į lygčių junginį. Gal jis užims visą braižybinę lentą. Greičiausiai dvi arba tris. Aukštoji matematika keblumų nebijo. Ji mėgsta keblumus. Kai viskas sutvarkyta, bet kurios politinės ar socialinės grupuotės gali naudotis sukauptais duomenimis istorijai vertinti – tiek dabartinės, tiek viduramžių arba neolito. Iš diskusijų neišvaromi ir ciklo dinamikos priešininkai. Tik jie privalo turėti rimtą mokslinį laipsnį.
Toks yra mokslas Amerikoje, kai nebelieka išverstagerklių, trūks plyš siekiančių vadovauti, nors apie tai neturi žalio supratimo.
Murray Mannas fizikas, Nobelio premijos laureatas, pareiškė: „Turi praeiti dar kiek laiko, ir paaiškės istoriją valdančios jėgos. Iki šiol nekreipėme į jas dėmesio. Šalutine disciplina laikėme tai, kas padeda aiškinti visumą.“
