Švenčiame šeštąjį metų sekmadienį, kurio Evangelijoje Dekalogas – gerai visiems žinomi Dešimt Dievo įsakymų. Turbūt kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus iš Pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo sakramento kursų gebėtų juos įvardyti arba bent paaiškinti, ką kiekvienas reiškia.
Brangieji, kai kalbama apie Dešimt Dievo įsakymų, ne visi susimąstome, kad yra kalbama apie gyvenimo pilnatvę. Šie sakymai yra tam, kad mums padėtų surikiuoti teisingą santykį su savimi, su Dievu ir su vienas kitu. Žmogus yra kur kas daugiau nei įsakymas ir tą parodo Jėzaus atėjimas į mūsų gyvenimą.
Dievas į mūsų gyvenimą ateina kaip visų įsakymų viršūnė. Kaip tas, kuris iš tikrųjų apsigyvena mumyse meile. Šventasis Augustinas sako: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Jeigu mes gebėtume vienas kitą mylėti taip, kaip patys norime būti mylimi, ir liestis vienas prie kito taip, kaip norėtume, kad liestųsi prie mūsų, mums nereikėtų įsakymų. Įsakymas yra gairė, padedanti gyventi pilnavertiškai ir nepatirti sąžinės graužaties.
Visi įsakymai, kuriuos girdime Evangelijoje, yra tik tam, kad padovanotų mums gyvenimo pilnatvę. Pats didžiausias įsakymas – meilės įsakymas. Kai mes girdime „mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis; mylėk savo artimą taip, kaip save patį“, tai reiškia mūsų gebėjimą pažinti ir pamilti kiekvienos dienos įvykį ir atsiųstą žmogų. Didysis Dievo įsakymas mus kreipia į meilę kasdienybei, kad nesipriešindami ją išgyventume, kad su taika ir meile ją priimtume savyje ir padarytume, ką galime geriausio. Turbūt pamilta kasdienybė ir yra dangus.
Dievo įsakymai mus veda į gyvenimo pilnatvę, padeda atpažinti dalykus, kai mes suklystame, kai ne visada esame tobuli, ne visada gebame teisingai priimti sprendimus. Tai tarsi gairės, sąžinės barometras, padedantis atsistoti ir eiti toliau, elgtis su savimi taip, kaip Viešpats su mumis elgiasi, padedantis gyventi meilėje ir tiesoje.
Turbūt pamilta kasdienybė ir yra dangus.
Man labai patinka malda „Tėve mūsų“, kurią kiekvienas mokame ir dažnai sakome. Žmonės nustemba, kai per Atgailos sakramentą sakau, jog, atlikus išpažintį, galima visą dieną kalbėti „Tėve mūsų“. Jie manęs klausia, kaip galima visą dieną kalbėti šią maldą, o aš jiems atsakau, kad „Tėve mūsų“ malda, panašiai kaip ir Dešimt Dievo įsakymų, nėra vien žodžiai, kuriuos turime išmokti ir kartoti. Ši malda yra mūsų gyvenimo būdas ir tam reikia labai daug širdies. Aš jiems sakau, kad, jeigu norima gyventi, reikia apmąstyti, ar iš tiesų tikima, kad Dievas yra mylintis ir besidalijantis savo atlaidumu Tėvas, ar tikima, kad jis egzistuoja mūsų kasdienybėje, ar tikima, kad jo vardas yra šventas, kad jis gali atleisti.
Galiausiai, ar žmogus atleidžia šalia esančiam žmogui taip, kaip yra atleista jam? Ar tikima, kad Viešpats ne tik saugo mūsų gyvenimą nuo pikto, bet yra čia pat. „Tėve mūsų“ yra ištisa gyvenimo ir susitikimo su žmogumi filosofija Lygiai taip, kaip ir Dešimt Dievo įsakymų, tai padeda gyventi ne tam, kad mus sužlugdytų, pasmerktų ir įvertintų mūsų elgesį, bet pirmiausia, kad mes turėtume sąžinės kriterijų ir gaires, kuriomis vadovaudamiesi galėtume tapti žmonėmis.
Pats didžiausias įsakymas – meilės įsakymas.
Dekalogą, Mozės įsakymus ir įvairius žydų pasakymus Kristus pakelia į visai kitą moralinį lygmenį. Dievo žodžiui jis atiduoda širdį, tampa įsakymo dvasia ir pačia tobuliausia įkūnyta meile žmonijos istorijoje. Tam, kad mes tobulai įvykdytume įsakymą, reikia, kad gebėtume pamilti kasdienybę, turėti patį svarbiausią savo gyvenimo kriterijų – Dievą, kaip moralinį mūsų veikimo pagrindą, kad gebėtume nemeluoti sau ir kitiems, kad gebėtume priimti apie kitus tiesą, atleisti, kad nepažeistume kitų žmonių orumo ir garbės, kad gebėtume paleisti dalykus, kurie mums trukdo eiti toliau, kad gebėtume turėti teisingas mintis ir jomis kurti pasaulį, švęsti sekmadienį ir surasti laiko ne tik pokalbiui su savimi ir artimaisiais, bet ir su Dievu.
Dievo įsakymai yra tarsi kvietimas išgyventi gyvenimo pilnatvę, tačiau Viešpaties įsakymų pagrindas yra artimo ir Dievo meilė. Brangieji, prašykime malonės, kad apmąstytume įsakymus ne kaip kokią nors mums uždėtą naštą, bet kaip gaires, padedančias išgyventi gyvenimo pilnatvę ir dovanoti ją vienas kitam. Amen.
