Brangieji, šį sekmadienį Bažnyčios liturgija švęs Grabnyčias. Tai diena asmenų, kurie savo gyvenimą pašvenčia Dievui. Galėtume nuoširdžiai paklausti, argi ši diena nėra tik apie vienuolius, kunigus ir kitus dvasininkus, tačiau iš tiesų ji galėtų būti aktuali kiekvienam.
Tai reiškia, kad, pašvęsdami gyvenimą Dievui, pradedame jautriau matyti vieni kitus. Mums nereikia vienam už kitą numirti – reikia vienam už kitą gyventi.
Popiežius Pranciškus sako, kad labai svarbi yra Dievo ir artimo meilė. Tai du žingsniai, kuriais mes pašventiname savo gyvenimą. Pirmas žingsnis – Dievo meilė, antras – meilė žmogui. Tačiau Popiežius Pranciškus pažymi, kad, norėdami eiti Dievo meilės žingsniu, turime pradėti nuo antrojo.
Atrodytų, kaip paradoksalu, tačiau tik pamilę vienas kitą ir savo kasdienybę mes galime juos išnešti Dievui prieš veidą. Šv. Jonas sako: „Kas nemyli brolio, kuris yra regimas, negali mylėti Dievo, kuris yra neregimas.“ Labiausiai savo gyvenimą pašvenčiame mylėdami šalia esančius žmones.
Grabnyčios galėtų būti mūsų susitikimo su vienas kitu diena. Grabnyčių dieną Bažnyčios liturgijoje šventinamos žvakės, uždegamos prie mirštančių žmonių, bet tokiu būdu tarsi pamirštama tikroji Grabnyčių esmė, kad mes esame kviečiami pažvelgti ne į žvakes, o savo pačių gyvenimus.
Pirmas žingsnis – Dievo meilė, antras – meilė žmogui
Marija ir Juozapas, kaip uolūs judaizmo išpažintojai, kviečia kiekvieną iš mūsų pašvęsti savo gyvenimą vienas kitam. Aukodamiesi artimiesiems, labiausiai priartėjame prie Viešpaties paslapties. Labai gražus posakis: „Jeigu dėl sutikto žmogaus gali padaryti vienu procentu daugiau nei dėl savęs, esi labai arti dangaus ir Viešpaties.“
Tegul šis posakis padeda dalyvauti kiekvieno gyvenime ir iš ten pagimdyti Dievo viltį. Tada šalia mūsų karstų nereikės žvakių, nes pati šviesiausia viltis bus žmogus, atsiųstas Viešpaties. Amen.
