Ketvirtasis advento sekmadienis mums pristato Dievo Motinos ir Švento Juozapo veidus, kalba apie jų pasitikėjimą Dievu tada, kai iš tikrųjų reikalingas pasitikėjimas. Angelas pasako, kad per juos į pasaulį ateis Dievo Sūnus ir Mergelė Marija ir Juozapas pasitiki, kad Dievas turi galią ateiti į žmogaus gyvenimą ten, kur nėra drąsu jį priimti, nėra sąlygų ir jokių išankstinių planų.
Kai mes nesame apsiginklavę išankstinėmis schemomis, situacijomis, planais ir paliekame vietos Dievo malonei, jis lygiai taip pat ateina į mūsų kasdienybės prakartėles.
Broliukai ir sesutės, tegul ketvirtasis advento sekmadienis padeda priimti Dievą mūsų kasdienybėje ten, kur iš tikrųjų reikalingas pasitikėjimas, kur reikia atvirumo jam, kur ne visada esame tvirti ir pasirengę jį priimti.
Vienas gydytojas ir kunigas, gyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, nuvažiavo į Afriką, kad galėtų padėti Afrikos gyventojams, būtų šalia ir juos gydytų. Po poros metų jis gavo laišką iš savo kolegos, kuris taip pat norėjo atvažiuoti ir padėti. Jis taip pat norėjo įsitikinti, ar yra patogus kelias atvažiuoti. Pirmasis kunigas atsakė, kad jam reikalingas draugas, kuris atvažiuotų ir padėtų sukurti tą kelią drauge.
Tegul ketvirtojo advento sekmadienio Evangelija ir jau visai netrukus įvyksiantis Kristaus gimimas padeda sutikti Dievą tose vietose, kur neturime pasirinktų schemų, tvarkaraščių, kai iš tikrųjų reikia avansu pasitikėti žmogumi ir situacijomis. Tegul tai padeda pagimdyti Kristų tose vietose, kur labiausiai bijome.
Brangieji, šiandien sau ir jums linkiu Dievo Dvasios, Mergelės Marijos užtarimo ir Švento Juozapo globos einant su Dievu per gyvenimą, kuriame nėra viskas sklandu, bet tikra. Patys gražiausi stebuklai įvyksta tada, kai suvokiame, jog pati gražiausia vieta yra mūsų širdis, kuri augina kitus, Dievą, geba pasitikėti Dievu ir eiti su juo per savo kasdienybę. Amen.
