Nuomonės

2019.11.30 18:30

Kunigas Benas Lyris. Ar kasdienybėje randame vietos paprastiems dalykams?

Benas Lyris, dvasininkas ir poetas2019.11.30 18:30

37 „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. 38 Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, 39 kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.

40 Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas[i8], o kitas paliktas. 41 Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. 42 Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. 43 Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. 44 Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.

Mt 24, 37–44 (Pirmojo advento sekmadienio Evangelija)

Gruodžio 1-ąją dieną pradedame švęsti pirmąjį advento sekmadienį. Evangelijoje girdime Jėzaus kvietimą būti budriems, budėti ir laukti, kol jis ateis. Ką omenyje turi evangelistas, kalbėdamas apie tai, kaip svarbu budėti ir atpažinti į gyvenimą ateinantį Dievą? Jis kalba ne apie naujos įtampos kėlimą, kurios Lietuvoje ir taip netrūksta, susiskaldymus ar baimes, bet apie mūsų gyvybę, vienas kitam atiduotą laiką, kantrybę ir dėmesį bei buvimą jautriais situacijose, į kurias mus atveda gyvenimas.

Pirmąjį Advento sekmadienį pradedame naujus liturginius metus. Kartu su Dievu keliaujame per savo gyvenimą ir, būdami jautresni vieni kitiems, ieškome geresnių dalykų. Šios dienos Evangelija yra tarsi raktas į naujo gyvenimo kokybę. Naujas gyvenimas prasideda tada, kai gebama atsimerkti kasdienybėje ir ją priimti su kitų žmonių meile ir Dievu. Pirmasis advento sekmadienis ragina neatbukti nuo gyvenimo įtampų, įsipareigojimų, pareigų ir įvairiausių kitų dalykų.

Šios dienos Evangelija yra tarsi raktas į naujo gyvenimo kokybę.

Kalbant apie pirmąjį advento sekmadienį, man iškyla du gražūs pavyzdžiai, kurie padėtų suprasti šios dienos Evangeliją. Pirmasis pavyzdys vaizduoja du žmones: vienas iš jų kalnuose skaldo marmurą, o šalia prieina kitas ir klausia „Ką tu čia darai?“ Pirmasis atsako „Kaip tu nesupranti, kad aš skaldau šį akmenį, jog galėčiau išlaikyti savo šeimą ir namus.“ Tada klausiantysis nueina prie kito šalia esančio žmogaus ir klausia „Ką tu čia darai?“ Žmogus atsako „Aš statau katedrą. Šį marmurą atiduodu žmonėms, kurie iš jo stato katedrą.“

Taigi, viskas priklauso nuo mūsų žvilgsnio. Kasdienybė, priimta su Dievu, atvira širdimi ir meile, gali būti susitikimo su Dievu vieta. Kitu atveju, ji tampa prakeiksmo vieta, kurioje žmogus nemato prasmės.

Dar vienas mane itin palietęs pavyzdys – pasaka, kuri atskleidžia, kaip mes tampame gyvi tiek, kiek būname jautrūs tokiems nepaprastiems dalykams. Pirmasis žmogus savo darželyje augina gėles, o einantysis pro šalį jo klausia „Ką čia darai?“ Pirmas žmogus sako „Viešpatie, tu nematai, kad aš sodinu gėles, jog galėčiau išgyventi?“ Tada praeivis eina toliau ir sutinka taip pat gėles sodinantį žmogų ir klausia „Ką tu čia darai?“ Jis atsako „Aš sodinu savo meilės sodą.“ Taigi, šį sekmadienį esame kviečiami permąstyti savo gyvenimą ir tai, ar mes į jį žvelgiame plačiai atmerktomis akimis, atvira širdimi, gebame priimti sunkumus ir kasdienybę, kaip susitikimo su kitais, su savimi ir su Dievu vietą.

Tada kasdienybės paraštėse mes atpažįstame Dievą ne tik kaip ateinantį į mūsų tobulus gyvenimus ir išgelbėjantį nuo sudėtingų patirčių, bet ir kaip mūsų gyvenimo ir meilės bendradarbį, kiekvieną dieną gimstantį kasdienybėje, kuriai esame jautrūs. Kad ne tik gebame ieškoti išsigelbėjimo nuo sunkių dalykų, bet ir imamės atsakomybės už šalia esančius žmones ir save pačius.

Šį sekmadienį esame kviečiami permąstyti savo gyvenimą ir tai, ar mes į jį žvelgiame plačiai atmerktomis akimis

Brangūs broliukai ir sesutės, pirmąjį advento sekmadienį kviečiu kiekvieną iš jūsų nuoširdžiai savęs paklausti, ar širdyje atsiranda vietos paprastiems dalykams, Dievui ir artimiesiems, kuriuos reguliariai nustumiame į paraštes. Ar atsiranda vietos visą savo kasdienybę, pareigas, atsakomybes ir žmones transformuoti į meilės susitikimo su Dievu vietą ir priimti savo žmogišką gyvenimą ne kaip prakeikimą, kaip ką nors sunkaus, bet kaip palaiminimo būdą. Pabandykite ne tik savo kasdienybėje atrasti gyvenimą, bet ir kitiems žmonėms padėti atrasti gyvenimą ir Dievą, ten, kur jie nėra pasirengę jo sutikti.

Tegul šį pirmąjį advento sekmadienį Dievas laimina jus ir jūsų akių bei širdies pastangas jo ieškant. Kviečiu suvokti, kad kartais viskas priklauso nuo mūsų pačių širdies ir akių žvilgsnio. Linkiu, kad būtume jautrūs ir sunkiausias gyvenimo situacijas gebėtume paversti į susitikimo su Dievu ir mylimaisiais vietą. Tegul Dievas laimina mano ir jūsų širdį naujuose liturginiuose metuose bei padeda atpažinti pačias gražiausias jumyse sudėtas galias gyventi meile. Amen.

Taip pat skaitykite