Trečiasis advento sekmadienis Bažnyčios liturgijoje vadinamas Džiaugsmo sekmadieniu. Šis pavadinimas turi labai įvairias prasmes.
Pirmoji prasmė – džiaugsmas, nes liko visai nedaug iki Kristaus įsikūnijimo, tapimo žmogumi ir atėjimo pas mus paslapties. Kadangi Dievas ateina ir prisiima žmogaus prigimtį tam, kad gyventų mūsų patirtyje, suprastų ir padarytų tvirtais savo kasdienybėje, švenčiame džiaugsmą.
Antroji džiaugsmo prasmė kyla iš to, kad tik Dievas turi galią būti su mumis tose patirtyse, kurių patys bijome. Tai, kad jis nebijo mūsų aklumo, kurtumo, bumbėjimo, nepatogumo, baimių, klaidų ir nuodėmių ir yra geroji naujiena. Mūsų nepatogios vietos Dievo netrikdo. Jis mus priima, myli, patvirtina ir tarsi sako, kad esame jam svarbūs. Būtent todėl, kad esame Dievui reikalingi tokie, kokie esame, išplaukia tikrasis džiaugsmas.
Trečiąjį advento sekmadienį švenčiame kaip Džiaugsmo sekmadienį todėl, kad Dievas niekada nenusiplauna nuo žmogaus baimių, klaidų, skaudžių ir nepatogių vietų. Taip dažnai padarome mes – nepatogius žmones, klausimus ar kitų žmonių gyvenimo vietas išstumiame už borto. Dievas ateina į mūsų gyvenimą ir priima jį tokį, koks yra, kad mes gebėtume pamilti save ir išmoktume priimti kitus.
Todėl tikrasis krikščionybės vardas galėtų būti Neidealybė – Dievas nėra užsidėjęs rožinių akinių. Naujasis krikščionybės vardas galėtų būti Realybė – Dievas ateina tam, kad apsigyventų mūsų realybėje. Su Dievu viskas yra ne prakeikimo, bet palaiminimo vieta.
Trečiąjį advento sekmadienį švenčiame kaip Džiaugsmo sekmadienį todėl, kad Dievas niekada nenusiplauna nuo žmogaus baimių, klaidų, skaudžių ir nepatogių vietų. Taip dažnai padarome mes – nepatogius žmones, klausimus ar kitų žmonių gyvenimo vietas išstumiame už borto.
Brangūs broliai ir seserys, švenčiant trečiąjį advento sekmadienį, linkiu kiekvienam iš jūsų priimti Dievą savo kasdienybėje. Tokioje kasdienybėje, nuo kurios dažnai patys norime pabėgti. Kviečiu atpažinti žmones, kurie jūsų gyvenime yra nepatogūs, klausia nepatogių klausimų ir bėga nuo savo gyvenimo problemų. Kviečiu pabandyti juos priimti, suprasti ir pamilti. Juk būtent taip Dievas gyvena mumyse. Atpažinę Kristaus dvasią, tą pačią dvasią mes dovanojame ir nešame vieni kitiems. Amen.
Pokalbis tarp neseniai įtikėjusio ir netikinčio draugo:
– Taigi, tu atsivertei į Kristų?
– Taip.
– Tuomet turi daug apie Jį žinoti. Pasakyk, kokioje šalyje Jis gimė?
– Nežinau.
– Kiek Jam buvo metų, kai Jis mirė?
– Nežinau.
– Kiek knygų Jis parašė?
– Nežinau.
– Tu tikrai mažai žinai, kad galėtum tvirtinti, jog esi atsivertęs į Kristų.
– Tavo tiesa. Man gėda, kad tiek mažai apie Jį žinau. Bet štai ką žinau: prieš trejus metus buvau girtuoklis. Turėjau daugybę skolų. Mano šeima buvo ant skyrybų slenksčio. Žmona ir vaikai bijodavo manęs, grįžtančio namo. Dabar aš nebegeriu, nebeturime skolų, mūsų namai laimingi, o vaikai nekantriai laukia, kada sugrįšiu iš darbo. Visa tai padarė Kristus. Štai ką aš žinau apie Kristų!
(Bruno Ferrero)
