Jeigu šiomis dienomis vakare pakeliate akis į dangų ir išgirstate aukštą, veriantį „srii-srii-srii“, labai tikėtina, kad virš jūsų jau skrieja juodasis čiurlys – vienas įspūdingiausių Europos paukščių. Nors daugelis juos painioja su kregždėmis, čiurliai su jomis beveik negiminingi ir jų pilvai juodi, priešingai nuo baltapilvių kregždžių.
Šią savaitę juodieji čiurliai sugrįžo į Lietuvą po ilgos kelionės iš Afrikos. Ir jų kelionė – stulbinanti. Mažas, vos apie 40 gramų sveriantis paukštis kasmet įveikia tūkstančius kilometrų: iš Centrinės ar Pietų Afrikos iki mūsų miestų, senamiesčių ir daugiabučių stogų. Tai vieni vėliausiai pavasarį parskrendančių paukščių Lietuvoje. Kai varnėnai ar gandrai jau augina jauniklius, čiurliai dar tik pasirodo.
Bet vos pasirodę jie akimirksniu pripildo dangų gyvybės. Skraido neįtikėtinu greičiu, svirpdami lekia tarp namų, staigiai suka posūkius ir atrodo lyg niekada nepavargtų. Ir iš tiesų – jie beveik niekada nenusileidžia.
Mokslininkai nustatė, kad juodieji čiurliai ore gali praleisti net dešimt mėnesių be sustojimo. Jie skrenda, miega, poruojasi ir net maitinasi skrisdami. Tai vieni labiausiai gyvenimui ore prisitaikiusių paukščių pasaulyje. Nusileisti ant žemės jiems net pavojinga – jų kojos labai trumpos, todėl pakilti nuo lygaus paviršiaus sunku. Dėl to čiurliai renkasi aukštas vietas: stogus, bokštus, senų namų plyšius.
Beje, lotyniškas jų vardas – „Apus apus“ – reiškia „be kojų“. Žinoma, kojas jie turi, tačiau tokias mažas ir silpnas, kad žmonėms senovėje atrodė, jog paukštis visai nevaikšto. Ir iš tikrųjų – vaikščiojančio čiurlio beveik niekas nėra matęs.
Kai vakarais virš miestų pradeda švilpti jų būriai, supranti: dangus pagaliau priklauso vasarai.
Šie paukščiai svarbūs ne tik dėl savo įspūdingo gyvenimo būdo. Jie yra ir natūralūs vabzdžių kontrolieriai. Vienas čiurlys per dieną gali sulesi tūkstančius smulkių vabzdžių: musių, uodų, įvairių ore skraidančių dvisparnių. Miestuose jie padeda palaikyti natūralią pusiausvyrą. Galima sakyti, kad vasaros vakarais virš mūsų galvų patruliuoja gyvi oro „filtrai“.
Tačiau čiurliams Europoje ir Lietuvoje darosi vis sunkiau. Modernizuojami pastatai, renovuojami daugiabučiai, užsandarinami plyšiai ir ertmės, kuriose jie perėdavo dešimtmečius. Kartu nyksta ir jų namai. Daugelyje miestų čiurlių populiacija mažėja būtent dėl lizdaviečių stokos.
Renovuojamame pastate, jeigu jame gyvena čiurliai, labai svarbu palikti specialias angas arba įrengti inkilus. Kai kuriose Europos šalyse tai jau tampa įprasta miestų planavimo dalimi. Juk šie paukščiai kasmet grįžta praktiškai į tą pačią vietą – į tą patį plyšį po stogu, tą pačią sienos ertmę.
Įdomu ir tai, kad čiurliai gyvena tarsi pagal labai tikslų grafiką. Jie Lietuvoje praleidžia vos apie tris mėnesius. Gegužę parskrenda, birželį augina jauniklius, o jau rugpjūčio pradžioje daugelis vėl išskrenda į Afriką. Jų vasara – trumpa, bet intensyvi.
Todėl čiurlių sugrįžimas daugeliui gamtos entuziastų reiškia tikrą vasaros pradžią. Ne kalendorinę, o gyvą – girdimą danguje. Kai vakarais virš miestų pradeda švilpti jų būriai, supranti: dangus pagaliau priklauso vasarai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
