Lyg Hario Poterio istorija. Baltijos šalys ir Lenkija – tarsi Haris Poteris su draugais, kurie įspėjo, kad Voldemortas (Rusija) nėra miręs. Tačiau Magijos ministerija – Europos Sąjunga jų neklausė. Galiausiai, kaip ir J. K. Rowling knygose, paaiškėjo, kad įspėjimai nebuvo iš piršto laužti.
Taip interviu LRT.lt teigė Danijos rašytojas ir atstovas Europos Parlamente Henrikas Dahlis, kurio knyga „Pralaimėta taika“ (angl. „The Lost Peace“), sulaukusi daug dėmesio Skandinavijoje, neseniai buvo išleista anglų kalba. Jis tiesiai sako, kad dėl dabartinės suirutės Europoje ir pasaulyje kaltas Vakarų elito aklumas. H. Dahlis taip pat nebijo mesti kaltinimų buvusiai įtakingiausiai Europos Sąjungos (ES) politikei Angelai Merkel. Beje, buvusiai Vokietijos kanclerei už nuopelnus Europai antradienį per iškilmingą ceremoniją Europos Parlamente Strasbūre buvo įteiktas Europos ordino „Už nuopelnus“ Iškiliojo kavalieriaus ženklas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Esminė problema, kad Vakarai po Šaltojo karo manė, jog istorija baigėsi ir visame pasaulyje įsivyraus liberali demokratija bei taika.
- Anot H. Dahlio, Vakarai suklydo dėl trijų dalykų: Rusijos ir Kinijos, Artimųjų Rytų bei energetikos.
- Daugiausiai žalos Europai, europarlamentaro teigimu, padarė A. Merkel klaidos: nuo santykių su Rusija iki energetikos politikos.
- Konfliktas dėl Grenlandijos dar nesibaigė, bet Danija nesiruošia pasiduoti.
- Šiaurės ir Baltijos jūrų regionui reikia stiprinti jau veikiančias Jungtines ekspedicines pajėgas.
– Jūsų knyga „Pralaimėta taika“ – visų pirma kritika Vakarų politikai po Šaltojo karo arba net daužymasis į krūtinę kartojant „mea culpa, mea culpa“ (liet. esu kaltas). Gal galėtumėte skaitytojams papasakoti daugiau? Kokios yra pagrindinės knygoje išdėstytos mintys ir argumentai?
– Jūs teisus, knyga yra apie pergalę Šaltajame kare. Vakarų šalys laimėjo Šaltąjį karą: Berlyno siena griūva 1989 m., o Sovietų Sąjunga žlunga 1991 m. Bet po pergalės Šaltajame kare Vakarų elito sluoksniuose vyravo įsitikinimas, kad liberali demokratija įsitvirtino. Ji laimės.
Nemanau, kad Francis Fukuyama buvo toks naivus, bet žmonės skaitė jo darbus („Istorijos pabaiga“ – red. past.).
– Dabar jis aiškina, kad ne tai turėjo omenyje.
– Būtent, tačiau žiūriu į tai, kaip buvo F. Fukuyama priimtas, ką žmonės galvojo apie tai, ką F. Fukuyama pasakė, o Vakarų elitas manė, kad F. Fukuyama teigė: „Mes laimėjome. Mums nereikia nieko daugiau daryti. Visas pasaulis taps liberaliomis demokratijomis. Istorija baigėsi.“
Žinoma, taip nebuvo. Būtent todėl Samuelis Huntingtonas parašė knygą apie civilizacijų susidūrimą („Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka“ – red. past.). Teisus buvo būtent jis – po Šaltojo karo pabaigos bus daugiau konfliktų.
Jie tikėjo, kad viskas eina kartu: jei prekiausime su Rusija, galiausiai Rusija taps liberalia demokratija. Ji taps „normalia šalimi“.
Sutelkiu dėmesį į tris klausimus, o jums ypač įdomūs du iš jų. Pirma, Vakarų elitas nesuprato Rusijos, todėl Boriso Jelcino laikais manė, kad Rusija taps liberalia demokratija, taigi galima atverti rinkas Rusijai. Jie tikėjo, kad viskas eina kartu: jei prekiausime su Rusija, galiausiai Rusija taps liberalia demokratija. Ji taps „normalia šalimi“. Taip pat Vakarų elitas manė: jei priimsite Kiniją į Pasaulio prekybos organizaciją, Kinija taps „normalia šalimi“. Kinija galbūt netaptų liberalia demokratija, bet tai būtų atviresnė visuomenė.
– Tai įvyko 20 amžiaus antrojoje pusėje Pietų Korėjoje, Taivane…
– Būtent. Tai buvo suprantamas nesupratimas.
Be to, Vakarų elitui buvo tikrai sunku suprasti Artimuosius Rytus. Buvo manoma, kad po invazijos Afganistanas taps demokratija, kad Irakas taps demokratija, kad Arabų pavasaris reikš demokratiją Artimuosiuose Rytuose.
Energetika – paskutinis dalykas. Vokietijos energetikos politika buvo tikrai tikrai pavojinga. Kai perki visas dujas iš Rusijos – tampi priklausomas energetiškai, nors Baltijos šalys ir Lenkija skundėsi ES dėl „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“, siuntė laiškus Europos Komisijai.
Tai, ką rašau savo knygoje, yra tarsi Hario Poterio istorija, kur Baltijos šalys ir Lenkija yra lyg Haris Poteris, Hermiona Įkyrėlė ir Ronas Vizlis, nes jie sako, kad Lordas Voldemortas nėra miręs. Voldemortas, žinoma, yra Rusija. Tačiau Magijos ministerija – ES kartoja: „Jis negyvas. Jo nėra. Jis niekada nesugrįš.“ Žinoma, Magijos ministerija klysta, o vaikai – teisūs.
Taigi, bet kokiu atveju visas šias labai labai brangias klaidas padarė Vakarų elitas. Knygoje bandau žvelgti iš perspektyvos: kas tuomet įspėjo? Ar iš tikrųjų buvo įspėjimų dar 20 a. 10-ajame dešimtmetyje? Ar buvo įspėjimų 21 amžiaus pradžioje?
Rusija nepriima jokio kaimyninių šalių savarankiškumo. Pagal Suomijos pavyzdį – Šaltojo karo metais ji norėjo tarsi „finlandizuotos“ Europos. Būtent tai V. Putinas ir pasakė, o po metų įsiveržė į Sakartvelą.
Įspėjimų buvo daug. Įspėjimai skambėjo ir iš Baltijos valstybių, ir iš Lenkijos. Įspėjo ir buvusi britų premjerė Margaret Thatcher, ir ilgametis tarptautinės politikos ekspertas Henry Kissingeris.
Dar buvo signalų, į kuriuos galima buvo įsiklausyti, – Vladimiro Putino kalba Miunchene 2007 m. Jis ne visai tiesiai pasakė, kad Rusija grįš prie Sovietų Sąjungos užsienio politikos, bet beveik tai įvardijo. Tai reiškia, kad Rusija nepriima jokio kaimyninių šalių savarankiškumo. Pagal Suomijos pavyzdį – Šaltojo karo metais ji esą norėjo tarsi „finlandizuotos“ Europos. Būtent tai V. Putinas ir pasakė, o po metų įsiveržė į Sakartvelą.
Bet niekas į tai nekreipė dėmesio. Vakarų elitas nepastebėjo ir Xi Jinpingo atėjimo į valdžią Kinijoje 2012 m., kinų „Juostos ir kelio iniciatyvos“ projekto ir viso kito.
Taigi buvo įspėjamųjų ženklų. Artimuosiuose Rytuose irgi buvo įspėjimo signalų, kai 2012 m. Egipte vyko rinkimai. Jei Vakarai manė, kad Artimieji Rytai taps liberalesni, tai buvo laikas pabusti, nes rinkimus laimėjo Musulmonų brolija.
Zbigniewas Brzezinskis dar 1997 m. sakė, kad blogiausias galimas scenarijus būtų Rusijos, Kinijos ir Irano aljansas. Būtent tai mes turime šiandien.
Jei prisimenate, per 2012 m. prezidento rinkimų kampaniją Jungtinėse Valstijose respublikonų kandidatas Mittas Romney sakė, kad Rusija yra nauja problema, o laimėtojas Barackas Obama teigė, kad tai skamba kaip praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio užsienio politika. Tai buvo didžiulė B. Obamos klaida, o M. Romney buvo teisus: Rusija – nauja problema.
Taigi, gausybė įspėjimų, bet politinis elitas toliau mąstė taip pat iki pat 2022 m., kai įvyko plataus masto Rusijos įsiveržimas į Ukrainą.
Buvęs JAV prezidento Jimmy Carterio saugumo patarėjas ir žinomas tarptautinių santykių ekspertas Zbigniewas Brzezinskis dar 1997 m. sakė, kad blogiausias galimas scenarijus būtų Rusijos, Kinijos ir Irano aljansas. Būtent tai mes turime šiandien.
Taigi knygoje bandau paaiškinti, kad gyvename Z. Brzezinskio košmare ir kaip mes atsidūrėme jame.
– Sakote, kad buvo daug įspėjimų, bet niekas jų neklausė. Ar mes į juos įsiklausome dabar?
– Manau, neįsiklausome pakankamai. Pats labai džiaugiuosi, kad Andrius Kubilius yra gynybos komisaras, o Kaja Kallas – ES diplomatijos vadovė, nes Baltijos šalys žino, kokios yra problemos.
Manau, tokią padėtį taip pat patvirtina faktas, kad nežinome, ar galioja NATO 5-asis straipsnis. Juokais sakau, kad tai Schrödingerio 5-asis straipsnis, nes jis arba galioja, arba ne, bet mes nežinome.
Bet mes įsiklausome nepakankamai. Knygoje rašau, kad įdomu, jog buvęs Vokietijos kancleris Olafas Scholzas 2022 m. savo garsiojoje kalboje „Zeitenwende“ sakė, kad viskas pasikeitė. Tai nėra tiesa. Tai tik projekcija. Tai reiškė, kad pagaliau pabudome.
Manau, tokią padėtį taip pat patvirtina faktas, kad nežinome, ar galioja NATO 5-asis straipsnis. Juokais sakau, kad tai Schrödingerio 5-asis straipsnis, nes jis arba galioja, arba ne, bet mes nežinome (pagal Nobelio fizikos premijos laureato Erwino Schrödingerio idėją: katė uždaryta dėžėje ir viduje yra mechanizmas, kuris gali ją nužudyti (arba ne), bet pagal kvantinę fiziką, kol dėžė neatidaryta, katė yra ir gyva, ir negyva tuo pačiu metu – red. past.). Taigi, šia prasme tai yra E. Schrödingerio 5-asis straipsnis.
Todėl turėtume daryti daugiau. Mėgstu Briuselyje pajuokauti: niekas nenori to pripažinti, bet faktas yra toks – generolas Charles’is de Gaulle’is visą laiką buvo teisus, nes sakė, kad turime pasikliauti tik savimi, turime turėti savo branduolinius ginklus, savo raketas, savo naikintuvus, savo lėktuvnešius. Žmonės dabar prabunda ir supranta, kad tam tikra prasme šis tikslas visada buvo teisingas.
– Kalbant apie NATO. Prieš Markui Rutte’ei tampant Aljanso generaliniu sekretoriumi vienas tarptautinis leidinys pastebėjo, kad pagrindinis jo tikslas – netapti paskutiniuoju NATO vadovu. Jūsų nuomone, kaip jam sekasi siekti šio tikslo?
– Skaičiau buvusio NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo memuarus ir žinau, kad tai sudėtingas darbas, nors ir labai įdomus.
Taigi, manau, kad M. Rutte’ės darbas yra sunkus, ir jis turi kažkaip išlaikyti visus kartu.
Nors daugeliu atžvilgių esu didelis Vokietijos gerbėjas, bet drįsiu pasakyti, kad tikrasis blogiukas čia nėra vyras. Tai moteris. Tai Angela Merkel.
Per savo 16 metų kanclerės kadenciją ji padarė milžinišką skaičių politinių klaidų. Ji visiškai nesuprato Rusijos. Ji neturėjo nė menkiausio supratimo, kas yra Rusija.
Nors daugeliu atžvilgių esu didelis Vokietijos gerbėjas, bet drįsiu pasakyti, kad tikrasis blogiukas čia nėra vyras. Tai moteris. Tai Angela Merkel.
Henrikas Dahlis
Knygoje pasakoju istoriją apie 2018-uosius, kai buvau Danijos parlamento narys ir per Danijos teritorinius vandenis turėjo eiti „Nord Stream 2“, o mes nežinome, ką daryti. Mūsų svarbiausias partneris Europoje yra Vokietija, bet svarbiausias partneris apskritai yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Danija patyrė didžiulį spaudimą. Pavyzdžiui, vokiečiai pasirodo mano kabinete ir sako: „Tai komercinis projektas. Galite pasitikėti Rusija arba šia „Ostpolitik“.“ Taip pat ateina amerikiečiai į mano kabinetą ir sako: „Tai problema, turite tai sustabdyti.“
Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad „Nord Stream 2“ nebėjo per mūsų teritorinius vandenis, todėl mums nereikėjo spręsti šios problemos. (Lenkija nusprendė nutiesti „Baltic Pipe“ (dujotiekis jungiantis Norvegiją, Daniją ir Lenkiją – red. past.) – tai buvo kur kas geresnis sprendimas).
Vis dėlto 2018 m. Berlyne aplankiau visas parlamentines partijas ir visi jų atstovai tvirtino: „Nord Stream 2“ yra tik komercinis projektas. Galite pasitikėti Rusija.“ Taigi toks burbulinis mąstymas Berlyno burbule.
Apibendrinant A. Merkel nesuprato Rusijos, ji nesuprato energetikos. Ji uždarė branduolines elektrines. Ji įleido visus tuos pabėgėlius 2015 m. Ji nesukūrė savo šalyje skaitmeninės infrastruktūros. Ji pažadėjo NATO skirti 2 proc. BVP gynybai, bet to nepadarė. Ji manė, kad jos politika Kinijos atžvilgiu buvo teisinga.
Noriu pasakyti, kad A. Merkel 16 metų buvo katastrofiški Europai. Tai apima ne tik ją, bet ir visą Vokietijos politinį elitą.
Dabar jis pabunda. Bet partiją „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) sukūrė tas pats politinis elitas, nes šis rezultatas – reakcija į tai, kad šis nieko neklausė.
– Kažkas panašaus įvyko ir Jungtinėse Valstijose?
– Taip. Noriu pasakyti būtent tai.
Paskutinis centristinis demokratų prezidentas buvo Billas Clintonas. Jis rūpinosi vadinamąja „darbininkų klase“. Jo tikslas buvo išklausyti darbininkų klasę ir pagerinti jos gyvenimą. O šiandieniniai demokratai? Darbininkų klasei nerūpi „žaliasis perėjimas“. Jiems nerūpi „woke“ kultūra (voukizmas) ir tapatybės politika. Tai tikrai nerūpi darbininkų klasei.
Visi šie vadinamieji dešinieji populistai buvo sukurti Vakarų Europos ir Jungtinių Valstijų politinių elitų.
Tiek JAV demokratai, tiek Vokietijos politinis elitas tiesiog nustojo domėtis darbininkų klase. Kam rūpi darbininkų klasė? Ogi AfD, kaip ir MAGA judėjimui ar „Reform UK“ (Reformos) partijai.
Taigi visi šie vadinamieji dešinieji populistai buvo sukurti Vakarų Europos ir Jungtinių Valstijų politinių elitų. Tai mano nuomonė.
– Jei pradėjome kalbėti apie Jungtines Valstijas, negaliu jūsų, kaip Danijos atstovo Europos Parlamente, nepaklausti apie Grenlandiją. Girdime pranešimus apie kažkokias derybas tarp JAV ir Danijos. Kas dabar konkrečiai vyksta?
– Nemanome, kad krizė baigėsi, bet esame labai, labai dėkingi savo sąjungininkams Europoje. Esame dėkingi prezidentui Emmanueliui Macronui ir kad Prancūzija dislokavo karius Grenlandijoje, taip pat – kaip susivienijo žemynas. Taigi esame labai dėkingi.
Pamoka, kurią Europa išmoko po Grenlandijos, buvo ta, kad reikia pasakyti „ne“ D. Trumpui. Užuot kažkaip tenkinę jo norus, to daryti negalima, nes jis neprisimena, kad jam padarėme paslaugą.
Mes nesuprantame vieno: senas 1951 m. susitarimas dėl JAV bazių iš esmės leidžia Vašingtonui tiesiog mus informuoti ir jis gali turėti kokias nori bazes – viskas.
– Tačiau Irano karo metu Ispanija, Italija ir kiti sąjungininkai neleido amerikiečiams naudotis bazėmis jų teritorijose – tai rimtas argumentas, kodėl Donaldas Trumpas norėtų, kad Grenlandija priklausytų JAV.
– Taip, žinoma. Bet, manau, pamoka, kurią Europa išmoko po Grenlandijos, buvo ta, kad reikia pasakyti „ne“ D. Trumpui. Užuot kažkaip tenkinę jo norus, to daryti negalima, nes jis neprisimena, kad jam padarėme paslaugą.
Turiu omenyje, kad visi buvo įsiutę, kai jis pasakė, jog NATO sąjungininkai Afganistane nepadarė jokio indėlio. Mūsų šalyje vienam gyventojui tenka daugiau žuvusiųjų Afganistane nei Jungtinėms Valstijoms. Tai nepagarba žuvusių karių atminimui.
Nenuostabu, kad Danija yra viena iš tų Europos šalių, kur dauguma žmonių neigiamai vertina D. Trumpą. Manau, neigiamai nusiteikę yra 85 proc. gyventojų.
– Tik prieš D. Trumpą, o ne prieš Ameriką?
– Mums patinka Amerika. Žinome, kad Jungtinėse Valstijose yra daug žmonių, kurie su jo politika nesutiktų. Taigi asmeniškai prieš D. Trumpą.
– Paklausiu, kaip „velnio advokatas“ – kam jums reikia Grenlandijos? Tai tik pinigų švaistymas: kasmet išleidžiate šiai salai 4 mlrd. Danijos kronų (apie 0,5 mlrd. eurų). Gal geriau šiuos pinigus investuoti į tankus ir raketas?
– Tai yra šalies dalis. Mes neparduosime dalies mūsų šalies. Jei paklaustumėte žmogaus iš Portugalijos: „Kam jums reikia Azorų?“ Jie pasakytų, kad tai Portugalijos dalis, todėl ji neparduodama.
– Jūs tapote neformalios Europos Parlamento narių grupės, kuri ragina sukurti Europos gynybos sąjungą, nariu. Kaip įsivaizduojate tokią Europos gynybos sąjungą, nes yra daug jos vizijų?
– Taip, teisingai. Manau, politiniu požiūriu turime tas sutartis, kurias turime, ir naujų sutarčių nebus. Todėl ką bedarytume, turime daryti neperžengdami esamų sutarčių ribų. Šiuo atžvilgiu mane labai įkvepia šalia manęs plenariniuose posėdžiuose Strasbūre sėdintis buvęs Estijos kariuomenės vadas Riho Terrasas. Jis sako tą patį, o atsargos generolas tikrai žino, apie ką kalba: nėra laiko naujoms sutartims ar kažkam panašaus.
Kariniu požiūriu Jungtinės ekspedicinės pajėgos susijusios su Baltijos jūra ir Šiaurės jūra, o Baltijos jūra ir Šiaurės jūra yra tarsi dvi tos pačios monetos pusės.
Taigi struktūros turi būti kuriamos naudojant jau turimus elementus. Labai svarbus elementas mūsų pasaulio dalyje yra Jungtinės ekspedicinės pajėgos. Todėl savo šalyje pasiūliau sutelkti dėmesį į Jungtines ekspedicines pajėgas ir pradėti nuo jų, o galbūt ir patobulinti jas, nes jos veikia jau 12 metų. Jų sudėtis yra tinkama – Jungtinė Karalystė, Norvegija, Nyderlandai, Baltijos šalys ir t. t.
– Tai nekalbate apie Europos kariuomenę? Tai tiesiog būtų norinčiųjų koalicija?
– Sustiprintas bendradarbiavimas greičiau. Manau, tai geriausia idėja, nes tai galima įgyvendinti neperžengiant jau turimų sutarčių ribų. Be to, kariniu požiūriu Jungtinės ekspedicinės pajėgos susijusios su Baltijos jūra ir Šiaurės jūra, o Baltijos jūra ir Šiaurės jūra yra tarsi dvi tos pačios monetos pusės.
– Dar prijungiant Ukrainą?
– Būtent. Turėtume siekti glaudesnio bendradarbiavimo, nes politiškai mes vienodai suvokiame problemą – Rusiją.
Mus taip pat sieja bendra geografinė padėtis su Baltijos ir Šiaurės jūromis. Kartu įtraukiame Jungtinę Karalystę bei Norvegiją, kurios nėra ES narės, bet kariniu požiūriu svarbu jas turėti savo gretose. Taigi manau, kad mūsų žemyno dalyje tai yra geriausia struktūra, kokią galime turėti, ir tai, kas suteikia mums didžiausią saugumą.
– Žinau, kad nėra lengva prognozuoti, bet ar esate labiau pesimistiškas, ar optimistiškas dėl pasaulio ateities? Ir kodėl?
– Winstonas Churchillis apie amerikiečius sakė, kad jie visada galiausiai daro tai, kas teisingiausia, bet po to, kai išbando viską, kas neteisinga. Manau, su Europa yra taip pat. Mes galiausiai darome tai, kas teisinga, išbandę nemažai klaidingų dalykų.
Jaučiu, kad žmonės šiame mieste (Briuselyje – red. past.) dabar prabunda. Žmonės pradeda suprasti, koks yra tas bendras vaizdas. Turime peržengti mažus nesutarimus, nepamiršti bendro vaizdo ir daryti tai, kas teisinga. Manau, mūsų gynybos pramonės bazė pradeda veikti, iš tikrųjų galime pagaminti tiek artilerijos sviedinių, kiek reikia išsiųsti į Ukrainą. Taip pat į Ukrainą nusiuntėme naikintuvų.
Manau, kad karo logika dabar keičiasi, ir Ukraina turi pranašumą. Jie laimės karą. Ne šiais metais, bet kitais.
Ironiška, kad amerikiečiai nebenori padėti Ukrainai, nes teigiamas dalykas yra tai, kad Ukraina nebeturi ko prašyti iš amerikiečių. Štai kodėl ukrainiečiai atakuoja Rusijos naftos perdirbimo gamyklas ir visa kita – jiems nebereikia nieko prašyti iš amerikiečių.
Manau, karo logika dabar keičiasi ir Ukraina turi pranašumą. Jie laimės karą. Ne šiais metais, bet kitais.
