Klausimas „kas sugriovė kolūkius“ per kelis dešimtmečius tapo ir lietuviško folkloro, ir nepasitenkinimo simboliu. Atkūrus nepriklausomybę kolūkiai kaip žemės ūkio forma tapo nebereikalingi, tačiau jų išnykimas kai kuriems siejasi su didelėmis skriaudomis.
Visuomenėje įstrigusi „pavogto šiferio“ metafora tapo savotišku simboliu, kuris siejasi su ankstyvosios nepriklausomybės chaosu. Šios mitologijos versijos, išnykusių kolūkių likimas ir kiti žemės ūkio klausimai domino tinklalaidės „Buvo nebėra“ autorius. Jie šiuo klausimu pakalbėti pakvietė monografiją „Šiferio byla“ išleidusį istoriką dr. Antaną Terlecką.
Kolchozų nesėkmė
Okupacijos laikotarpiu dėtos nemažos pastangos piešiant teigiamą kaimo vaizdą ir kolchozų naudą. Televizijoje, kine tam pasitarnavo propagandiniai filmai.
1961 metais vienas pirmųjų televizijos filmų „Švyturys“ demonstruoja indoktrinuotą pasaulį, kurio centre – iš pirmaujančio kolūkio į atsiliekantį persikėlęs kolūkio pirmininkas, doras komunistas. Jo tikslas – išvaikyti iš kaimo visas negandas, kurios prasideda... bažnyčioje.
„Tai technikos fetišizacija, kaimo priartinimas prie miesto, komunistai kaip esminis elementas kaime. Tai ir simbolis, ką iš to norima padaryti: tarpukario kaimą su bakūžėmis samanotomis pakeisti šiferio stogais. Visur turėjo traktoriai važinėti. Jei daiktas varomas benzinu ar dyzeliu, savaime suprantama, kad tai geriau nei lietuviškas bėris ar sartis“, – teigia istorikas A. Terleckas.
Tuo metu realybė buvo kur kas niūresnė. Per visą sovietmetį žemės ūkio permainų architektams Maskvoje net ir gausiomis propagandinėmis priemonėmis nepavyko pakeisti požiūrio į kaimą.
Privačios nuosavybės atsisakymas, bendrų ūkių kūrimas tik didino pasipiktinimą, atskirtį ir pasyvų darbą. Sovietmečio pabaigoje buvo viešai pripažįstama, kad darbas privačiuose sklypeliuose duoda didesnę naudą nei kolūkiai.
„Paradoksas – sovietams nepavyko padaryti, kad sovietiniame kaime būtų gera gyventi. Žmonės, ypač jaunimas, masiškai bėgdavo į miestus, siekdavo išsilavinimo. Lygiai tas pats vyko nepriklausomybės metais. Kaimas paliekamas inercijai ir sunku pasakyti, kas ten gyvena, kas jiems patinka ir nepatinka“, – teigia istorikas.
Vis dėlto pačioje sovietmečio pabaigoje, palyginti su tarpukariu, kaime gyvenančiųjų žemdirbių skaičius buvo stipriai sumažėjęs. Urbanizacija paveikė šį sektorių, o sovietų bandymas išlaikyti žmones kaimuose buvo sudėtingas ir ne itin pavykęs projektas.
„Tarpukaris yra agrarinė visuomenė, 85 proc. gyvena kaime ir užsiima žemės ūkiu. 1959 metais jau daugiau nei pusė žmonių gyvena miestuose, atitinkamai šitas procentas dar auga. 1989 metais vyksta surašymas. Tikslių duomenų nepasakysiu, bet spėčiau, kad apie 40 proc. žmonių gyvena kolūkiuose“, – teigia A. Terleckas.
Sąjūdžio programa be kolūkių
Miesto ir kaimo santykis itin ryškus Sąjūdžio laikotarpiu. Savo retorikoje, programoje, viešose kalbose Sąjūdis kreipė gana mažai dėmesio į kaimą ir jo aktualijas.
„Sąjūdis buvo miesto organizacija, neturėjo išsamios programos, kas nutiks su gamykla „Sigma“ ar kitais objektais. Kolūkiai netapo akstinu, tai tyrimų klausimas, kodėl taip nutiko. Tai netapo vienu iš tų klausimų, kuris būtų kaip nors naudingas ar dar labiau skaldytų visuomenę. Čia yra šaškių klausimas, o Sąjūdis žaidė šachmatais“, – teigia istorikas.
Kaimas buvo paliktas inercijai. 1989–1991 metais filmuotuose reportažuose sutartinai kalbama, kad kolūkinė žemės ūkio forma nėra naši ar naudinga, tačiau raginama nedaryti skubotų sprendimų.
Tačiau kol vieni ragino, kiti ėmėsi privatizacijos. Čia ir prasideda „vagiamo šiferio“ mito užuomazgos. Kolūkių pirmininkai ėmė bendrą turtą išsidalyti savo naudai.
„Skaidrumo šiuose procesuose nebuvo labai daug, valstybės aparatas buvo silpnas ir nelabai galėjo ką nors pakeisti. Teoriškai kolūkių turtas priklausė kolūkiečiams, paaiškėjo labai greitai, kad sistema nesuveikė. Vieni sugebėjo pelnytis, kiti nesugebėjo. Buvo organizuotas nusikalstamumas, privatizacijos elementai prisidėjo prie privatizacijos“, – kalbėjo A. Terleckas.
Inertiškas kolūkių griovimo vajus netruko tapti atskirą mitologiją turinčiu pasakojimu, kuriame atsakomybė priskiriama to meto valdantiesiems. Prasidėjusi privatizacija ir žemės grąžinimas taip pat vieną po kito traukė šiferio lakštą iš ir taip jau skylėto stogo.
„Tai užkoduota Kovo 11-osios akte. Tai yra grįžimas, restitucijos kelias, praktiniu lygiu buvo sunku eiti, žemė pasikeitusi, daug jos įsisavinta iš nekultivuojamų plotų. Yra tremtinių žemė, labai sunku pataikyti į tą konkretų žemės lopą. Bandyta įgyvendinti idėjiniu lygmeniu“, – tinklalaidėje „Buvo nebėra“ kalbėjo istorikas.
Ar tikrai kaltas Landsbergis?
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje prasidėję procesai greitai pakeitė kaimo kraštovaizdį, sugrąžino žemes į privačias rankas, tačiau paliko ir apleistus kultūros namus, kitą infrastruktūrą, turėjusią simbolizuoti kaimo klestėjimą ir geresnį gyvenimą.
Vis dėlto daliai šios permainos buvo skausmingos. Nuo 1991 metų pavasario žemdirbiai kvietė į mitingus, bandė atkreipti valdžios dėmesį į problemas. Į diskusijas įtraukti net bažnyčios veikėjai. Vienu tokių tapo ir Dotnuvos kolūkio valdybos nariu tapęs Tėvas Stanislovas.
„Mums labai sunku įsivaizduoti, kaip atrodė nepriklausoma Lietuva. Yra pamatiniai lozungai, bet ką tai reiškia, kuris sėdi savo kolūkyje, dirba, kaip jis pajaus tą laisvę, demokratiją. Vieniems pamatinių tezių užtenka, kitiems reikia gerbūvio, plytų, ko nors, ką gali pačiupinėti. Naudą turi duoti, dabar girdime panašių veikėjų pasvarstymų“, – teigė pašnekovas.
Ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu kalbų apie vagiamą šiferį beveik nebuvo. Šio klausimo genezė kur kas sudėtingesnė ir kompleksiškesnė. Pabrėžiama ir tai, kad kaltinamasis šioje byloje gali būti visai ne tas.
„Keisčiausia, kad ne Landsbergis susijęs su kolūkių griovimu, tai Gedimino Vagnoriaus reforma. Man atrodo, tai iš karto pasako dalyką, kad tai ne šiferio ir kolūkių klausimas. Tai požiūrio į valstybę ir pirmuosius jos žingsnius klausimas. Nesugebėjimas priimti to, kad pirmi valstybės žingsniai bus sunkūs“, – teigia istorikas.
Šiandien šiferis ir tariama jo vagystė tapo savotiška naratyvo dalimi. Vis dėlto spaudoje, to meto reportažuose kolūkių griūtis praėjo beveik be didesnio dėmesio. Didelė dalis visuomenės į pokyčius žiūrėjo ir teigiamai, grįžta prie tarpukariu nusistovėjusios įprastos privačios ūkininkystės.
Tačiau po kurio laiko tai tapo ir savotiška politinio lauko dalimi. Kolūkių griūties politizavimas, kaltųjų paieškos ir kiti susiję aspektai šiandien formuoja gana komišką pasakojimą.
Istorikas A. Terleckas linkęs teigti, kad už „šiferio vagystės“ pasakojimų slypi ir paprastesnio laiko ilgesys. Tai susiję ir su žmonių jaunyste.
„Jei pamėgintume depolitizuoti šį klausimą, kas už to slepiasi. Žmonės prisimena jaunystės ir vaikystės laikotarpį. Tai buvo ir paprastesnis laikas, viskas aišku, aiškios tavo gyvenimo ribos. Gimei kolūkyje ir gyvensi ten. Diena iš dienos rutina ta pati, veikia sistema, gauni dividendą. Nesudėtingas laikas. Šitame laike rasti savo vietą sunkiau“, – teigia A. Terleckas.
Tolesnė šio klausimo politizavimo raida nėra iki galo aiški. Faktas, kad tais laikais šiferio klausimas neeskaluotas. Jis iškyla vėliau, veikiausiai tai susiję su politinės kovomis.
„Tai 2000-ųjų iškylantis reikalas, nėra perspektyvos. <...> Nekyla abejonių, kad šis dalykas vėlesnis. Jei toks nebūtų – vis tiek būtų daugiau siejamas su G. Vagnoriumi, istoriškai turėtų būti pagrįsta. Akivaizdu, kad mitas sukurtas, tik būtų labai įdomu užčiuopti, kada jis iš tiesų prasideda, nuo ko ir kaip. Nemanau, kad jis iki galo sporadiškas. Spėju, kad buvo padaryta kokia nors kampanija“, – svarsto istorikas.
