Ar NATO smogtų į Rusijos ar Baltarusijos teritoriją, jei iš ten į Lietuvą ar į kokią kitą kaimyninę NATO šalį būtų atvirai smogta dronais, raketomis ar apskritai sunkiąja ginkluote?
Taigi, ar Aljansas ne tik nedelsdamas atremtų ataką net ne virš savo, o ir virš agresoriaus teritorijos, bet ir iš karto smogtų ten, iš kur ta ataka buvo pradėta?
O ar Aljanso pajėgos sausumos antpuolio atveju taip pat pasitiktų priešą jo teritorijoje, smogdamos prevencinius smūgius?
Ar tokie smūgiai taip įtvirtinti Aljanso gynybos planuose ir karinėje doktrinoje, kad jie yra tiesiog automatinės ir neabejotinos reakcijos dalis, o Rusija tai žino ir supranta?
O koks atsakas Rusijos lauktų tuo atveju, jei ji kaimynines NATO šalis imtų masiškai atakuoti tokiais dronais, kurie būtų „neatpažinti“, – kaip ir jų paleidimo vietos? Teisingiau, jei Maskva čia elgtųsi taip, kaip elgėsi tiekdama ginklus Donbaso „separatistams“, aiškindama, kad šie tų ginklų įsigijo vietos parduotuvėse?
Štai tokie pagrindiniai klausimai, kurie kartu su kariniais dronais vis smarkesniu viesulu sukasi mūsų ir kaimynų padangėje. Teisingiau – kuriuos mums užduoda jau tiesiai čia atėjęs karas.
Ką išties puikiai sugeba mūsų aukščiausi kariniai bei politiniai pareigūnai – tai konstatuoti, kad dukart du yra keturi po to, kai įvyksta tai rodantys dalykai.
Taigi, jie visiškai teisūs, kad tai, kas mūsų ir kaimynų padangėje vyksta šiomis dienomis, – tikrovė, kurioje mes jau turime gyventi bei gyvensime neapibrėžtą, bet ilgą laiką. Be to, ši tikrovė, pasak žvalgybos ir saugumo vadų, tik „aštrės“.
Tam galima tik pritarti – viena eskalacijos fazė seks kitą, aukštesnę.
Tiesą sakant, tai buvo aišku jau pernai ar dar anksčiau, kai rusų bei ukrainiečių dronai ėmė kristi Lenkijoje ir kitose Ukrainos kaimynėse.
O kaipgi kitaip? Juk ar gali toks karas, kaip Rusijos ir Ukrainos, išlikti griežtose geografinėse ribose, nesiliedamas per kraštus? Ar jis gali nesilieti ir „natūraliai“, stichiškai, tiesiog dėl augančio intensyvumo ir dėl to, kad iškart po to ar net lygiagrečiai bus pradedama jį laistyti tyčia?
Akivaizdu, kad atsakymas į šiuos klausimus – ne, negali.
Taip pat seniai buvo aišku, kad tas karas plėsis ir pas mus ateis pirmiausia oru, įvairių skrendančių objektų pavidalu.
Kartu su mūsų valdžios vyrais ir moterimis taip pat galime konstatuoti, kad dabar ši plėtra ir liejimasis itin suintensyvėjo dėl to, kad Ukraina įgauna vis didesnes galimybes vis intensyviau atakuoti vis didesnę Rusijos teritoriją ir naikinti ten esančią ekonominę bei karinę infrastruktūrą. Mūsų apylinkes tai ėmė tiesiogiai kabinti dėl to, kad viena iš tų naikinančių atakų krypčių – ir Rusijos šiaurvakariai.
Tačiau pavieniai ukrainietiški dronai, išmušti iš kurso Rusijos radioelektroninės kovos priemonėmis, – tik lengvos „pratybos“, kuriomis taip džiaugėsi ir mūsų valstybės galvos.
Jei viskas liktų tik kaip tokių pavienių paklydėlių fazė, net jei jų būtų šiek tiek daugiau ir jie būtų dar dažnesni, tai būtų pusė bėdos.
O kas, jei kai kurie iš tų dronų jau ne tik paprasčiausiai numušti nuo kurso, o, perėmus jų valdymą arba tikslingai nukreipus, rusų tyčia ir sąmoningai naudojami prieš mus?
Apie tokią galimybę jau prieš keletą dienų, remdamasi neoficialiomis žiniomis iš NATO struktūrų, rašė Suomijos spauda, o dabar atvirai prabilo ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys.
Kitas etapas, jei rusai iš tiesų pabandė tokį NATO testavimo būdą: jau nebe pavieniai dronai, perimti iš Ukrainos, o keliolikos ar keliasdešimties „ukrainietiškų“ dronų grupės, kai kuriems iš jų tikslingai smogiant civiliniams bei kariniams taikiniams. Ir nebūtinai „ukrainietiškų“, o tiesiog „nežinomų“, nors jų kilmė ir taip akivaizdi.
Ką tuomet į tai mes ir NATO? Ar šiuo atveju yra peržengta Aljanso 5-ojo straipsnio riba? Jei taip, tai kaip jį šiuo atveju taikyti? Pirma „įrodyti“, kad tie dronai buvo Rusijos ir iš ten, o tada smogti atsakomąjį smūgį ten, nes, to nepadarius, tai, aišku, pasikartos dar didesniu mastu?
Tai šiuo metu yra pagrindinis klausimas, nes tiesiog ne dienomis, o valandomis panašėja, kad viskas suka būtent į šią pusę. Tiesiog vidury baltos dienos jau poromis pas mus ir kaimynus klaidžiojantys nežinomos kilmės dronai – aiškus to signalas.
Į šį klausimą, kybantį ore, bandė atsakyti ir pats Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Jis konstatavo, kad tai būtų traktuotina kaip agresija prieš Lietuvą ir NATO, tačiau ar tai tikrai aktyvuotų Aljanso 5-ąjį straipsnį ir kaip tas aktyvavimas atrodytų, negalėjo tvirčiau atsakyti.
Žinoma, ar dabartinės dronų poros virs spiečiais, kurie jau nebeklaidžios, o tiesiai puls taikinius ir aukas, priklausys ne vien nuo mūsų reakcijos. Greičiau priešingai – dabartinė Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių reakcija, parodžiusi visišką nepasirengimą, tik skatina tolesnę eskalaciją.
Tačiau svarbiausias faktorius – Rusijos, JAV ir Kinijos trikampio dinamika. Akivaizdu, kad JAV traukimasis nuo Europos ir iš jos – jau sudaryto ar kaip tik dabar sudaromo Maskvos ir Vašingtono pakto dalis.
Ar iš pradžių „hibridinė“, o paskui neišvengiamai atvira karinė agresija prieš rytines NATO valstybes – to pakto dalis? Gal jis ne ją leidžia ir numato, bet kaip tik apriboja? O gal tos agresijos gali būti griebiamasi kaip papildomo spaudimo amerikiečiams, tai suderinus su Kinija?
Taigi, koks mūsų ir NATO atsakas, jei Rusija pradėtų visiškai atvirus ir demonstratyvius oro smūgius kaimyninėms NATO valstybėms?
Tuo ji jau ne vieną mėnesį grasina Baltijos šalims, net nurodydama konkrečius paramos infrastruktūros Ukrainai taikinius. Pastaruoju metu šie grasinimai – itin agresyvūs ir atviri, išskiriant pirmiausia Latviją.
Akivaizdu, kodėl kaip šių grasinimų pagrindas pasirinkti kaltinimai, kad Baltijos šalys suteikia savo oro erdvę Ukrainos dronų skrydžiams į Rusiją, o Latvija – netgi savo teritoriją tų dronų operatoriams iš Ukrainos.
Pirmiausia Rusija itin baiminasi Ukrainos atakų prieš Kaliningrado sritį, o jei Ukraina ją atakuotų, jos dronų maršrutas kaip tik ir eitų per mūsų ir mūsų kaimynų teritoriją.
Taigi, šie Rusijos grasinimai skirti maksimaliai apsidrausti nuo tokios grėsmės – pirmiausia taip išgąsdinant mūsiškius, kad šie savo ruožtu pultų pas ukrainiečius aiškintis, ar jie tikrai to neketina daryti, o jei ketina, grasinti jiems nieku gyvu to nedaryti.
Lietuvos prezidentas G. Nausėda taip ir padarė. Jo grasinantis kreipimasis į „šalių, kariaujančių Europoje“ vadovybę gink Dieve nesiųsti savo dronų į suverenią Lietuvos teritoriją ir per ją akivaizdžiai buvo skirtas pirmiausia Ukrainai.
Nežinia, kiek pagrįsti gandai, kad jis tai pareiškė, sulaukęs signalų, kad ukrainiečiai išties gali taip pasielgti. Tai išties sunkiai tikėtina.
Vėliau prezidento komanda teisinosi, kad jis iš tiesų kalbėjo tik apie rusus ir apie kažkokias jų specialiųjų tarnybų provokacijas, kuriomis būtų siekiama „pagrįsti“ kaltinimus Lietuvai ir Latvijai.
Taip Rusija tik kariauja psichologinį karą ir mėgina kelti vidaus sumaištį gąsdinamose šalyse, stiprindama pozicijas tų, kurie ragina kuo greičiau „imtis diplomatijos“ ir „stabdyti eskalaciją“?
Ar ji išties ieško „casus belli“? Jei taip, tai jį būtinai ras arba net išvis apsieis be jo.
Juk jau kurį laiką akivaizdu, kad Kremliaus režimui reikia ieškoti naujų būdų, kaip įlieti sau naujo kraujo ir energijos toje situacijoje, kuri jam klostosi kare prieš Ukrainą.
Taip, Ukraina toliau verčiama griuvėsiais ir permanentinės humanitarinės krizės bei demografinės katastrofos vieta. Fronte Rusijos pajėgos vis tiek stumiasi į priekį kritiškiausiuose fronto ruožuose, nors stūmimosi tempas dar labiau lėtėja, o aukų skaičius – didėja.
Ukrainos smūgiai vis giliau į Rusijos teritoriją – didelis papildomas ne tik karinis bei ekonominis, bet ir psichologinis bei politinis faktorius, dar labiau smukdantis Kremliaus režimą.
Žinoma, Ukrainos valdžios bei kariaujančios šalies karščiausių rėmėjų kalbos, kad Rusijos režimas atsidūrė ant žlugimo ribos, o Ukraina apskritai jau perlaužė karo eigą į savo pusę, – vadinamoji strateginė komunikacija.
Tikrovė išlieka tokia, kad, nepaisant Ukrainos taktinių laimėjimų fronte, jis toli gražu nėra stabilizuotas, ir net jei atsirado tokia tendencija, jai dar reikia nemažai laiko.
Rusijos žmogiškieji resursai taip pat toli gražu neišsemti, juos režimas papildys, jei ką, visuotine mobilizacija. Iki paties režimo žlugimo irgi dar toloka, be to, tai, kas vyksta, net gali jį patį ir visuomenę labiau konsoliduoti.
Tad kol jo nesustabdė vienintelis galintis sustabdyti dalykas – visiškas šalies ir jo paties išsekimas bei erozija, jis turi tik didinti apsukas ir eskalaciją tiek Ukrainoje, tiek už jos ribų.
Pirma – branduolinės pratybos kartu su Baltarusija, kurią Kremlius anksčiau ar vėliau įtrauks į atvirą karą prieš Ukrainą, grasinant atominiu smūgiu ne tik Ukrainai, bet ir NATO šalims. Antra – masinis Rusijos pasų išdavimas okupuotai Moldovos daliai, rodant, kad nepamiršta ir ji. Na, ir, žinoma, grasinimai oro smūgiais Baltijos šalims.
Štai kokiomis kryptimis ta eskalacija gali vystytis.
Bent kai kuriomis kryptimis tai gali būti ne tik kalbos.
Taigi, ir vėl tenka klausti, kas, jei viena iš tų krypčių – Baltijos šalių padangė?
NATO aukščiausi kariniai bei politiniai pareigūnai jau prieš keletą metų pradėjo kartoti, kad Aljansas visuose savo lygiuose ir mechanizmuose turi įtvirtinti atsakomųjų ir netgi prevencinių smūgių Rusijos teritorijoje būtinybę. Kai kurie jau tuomet skelbė, kad tai jau seniai įtvirtinta, tik nebūtinai viešai paskelbta bei žinoma. Bet tie, kam reikia, – žino. Taip pat ir rusai.
Šiomis dienomis apie tai, kad tokia NATO nuostata ir pasiryžimas esą tebėra tvirti kaip uola, pareiškė bent porą aukštų pareigūnų.
Pirmiausia apie tai paskelbė Lietuvos užsienio reikalų ministras K. Budrys. Interviu vienam iš pagrindinių vokiečiakalbio pasaulio leidinių „Neue Zürcher Zeitung“ jis paskelbė, kad NATO, jei ką, gali staigiai nuo žemės paviršiaus nušluoti Kaliningrado anklave esančią Rusijos karinę infrastruktūrą, taip atsakydama į bet kokią Rusijos grėsmę ir ją neutralizuodama.
Aukščiausio lygio isterija, kilusi Rusijoje, aiškiai parodė, kokia svarbi tai tema Kremliaus režimui ir kaip jo įniršį, jog kažkas NATO drįsta kalbėti apie smūgius pačios Rusijos teritorijoje, taip atmetant Kremliaus bravūrą, padidino tai, jog tas „kažkas“ – iš niekingosios „pribaltikos“.
Tačiau šios temos estafetę perėmė ir pats NATO generalinis sekretorius Markas Rutte, kuris pagrasino Rusijai „naikinančiais padariniais“ net ir tuo atveju, jei ši ryžtųsi kraštutinei eskalacijai ne NATO, o Ukrainos atžvilgiu – smogtų šiai atominiu ginklu. Pasak NATO vadovo, Rusija, esą, tai žino.
Ką gi, jei Rusija tikrai įsitikinusi, kad NATO kariniuose planuose įrašyti tokie algoritmai bus įgyvendinti automatiškai ir tik kariškių rankomis, – puiku.
Tačiau problema ta, kad vis dėlto viskas priklauso nuo politinių ir psichologinių dalykų, o ir pats NATO 5-asis straipsnis, pagal kurį turėtų būti aktyvuotas toks atsakas į smūgius iš oro ir iš Rusijos teritorijos, – politinis. Jis numato diskreciją pačioms NATO narėms politiškai spręsti, kaip atsakyti į agresiją kurios nors narės ar narių atžvilgiu, o tas atsakymas gali būti ir žvalgybinio drono pasiuntimas.
Turint omenyje dabartinę politinę konjunktūrą ir rinkimų tendencijas bent jau kai kuriose didžiosiose Europos NATO valstybėse: Vokietijoje, Prancūzijoje ar Jungtinėje Karalystėje, galima prognozuoti, kad ten politinė konjunktūra santykių su Rusijos režimu atžvilgiu apskritai vis labiau komplikuosis.
Be to, pats M. Rutte yra viso labo vyriausiasis administratorius, už kurio nestovi jokia vieninga politinė galia ir valia.
Ką jau bekalbėti apie K. Budrį, kai formaliai jį į ministro postą delegavusi valdančioji Socialdemokratų partija pačios premjerės Ingos Ruginienės lūpomis piktinasi „eskalacijos“ retorika.
Dar svarbiau yra tai, kad tie naikinantys smūgiai, apie kuriuos kalba K. Budrys, o ypač M. Rutte, būtų paremti pirmiausia JAV karine galia. Savo karinio buvimo Europoje JAV bent kol kas ir bent dramatiškai nemažina, tačiau ėmė juo žaisti politinius Europos skaldymo žaidimus – „bausdama“ nepatinkančią Vokietiją ir „apdovanodama“ Lenkiją, kuri išsirinko „gerą“ prezidentą.
Be to, pats JAV patikimumas bet ką ginant nuo kurios nors iš didžiųjų diktatūrų – Rusijos ar Kinijos – švelniai tariant, yra gerokai susvyravęs.
Tad apskritai kalbant apie bet kokį karinį atsaką į Rusijos agresiją prieš kaimynines NATO šalis, realistiškiausia tikėtis „mažosios“, regioninės, NATO, joje idealiu atveju esant ir Vokietijai.
Ką gi, kol kas galima konstatuoti, kad po Antrojo pasaulinio karo didžiausias karas, vykstantis Europoje ir esantis uždelsta sovietinės imperijos konvulsija, tęsiasi ir plečiasi.
Pagrindinė šio istorinio proceso trajektorija kol kas nekinta – jo kulminacija gali destrukcijos bei katastrofos zona paversti ne tik žymias pačių kariaujančių šalių, bet ir regiono dalis.
Judėjimo šia trajektorija pagreitis taip pat didėja. Mūsų, Vakarų reakcija į tai – tokia pat lėta ir vėluojanti iš paskos, kaip ir anksčiau. Tai ir yra didžiausias pavojus, kurį karas neša ant savo sparnų.
