Dažnam atrodo, kad laukinė gamta yra kažkur toli – už dešimčių kilometrų nuo miestų, kur nesutiksi žmonių, nėra kelių, o miškai neįžengiami. Iš dalies tai tiesa: natūralios gamtos plotų tikrai daugiau atokiau nuo žmonių. Vis dėlto nedidelių gamtos kampelių, kuriuose knibžda gyvybė, galime rasti net ir didžiuosiuose miestuose.
Pakalbėkime apie paukščius – kurios rūšys gali gyventi arti žmogaus, o kurios jo vengia.
Pradėkime nuo tų, kuriems žmonių kaimynystė nepatraukli. Labiausiai žmogaus vengia miškų ir pelkių rūšys – tos, kurios evoliucionavo atskirtyje nuo žmonių, priešingai nei laukų paukščiai, kurių gyvenimas dažnai buvo glaudžiai susijęs su tradicine žemdirbyste. Kalbant apie jautrias Lietuvos miškų rūšis, verta išskirti juoduosius gandrus – jie ne tik vengia žmogaus kaimynystės, bet net pastebėję žmogų netoli lizdo gali jį palikti ir nebesugrįžti. Kurtiniai – dar vieni girių ir pelkynų karaliai, sunkiai toleruojantys žmonių veiklą. Per šimtmečius žmonės šiuos paukščius medžiojo, tad draugystė taip ir nesusiklostė. Yra ir daugiau jautrių rūšių, vengiančių kelių ar sodybų, tačiau pažvelkime į tas, kurios gyvena šalia mūsų.
Nusikelkime į Vilniaus Vingio parką. Tai 160 hektarų brandaus miško teritorija, iš visų pusių supama miesto: daugiabučių, intensyvaus eismo, takų, o centre – estrada ir stadionas. Kaip paukščiai geba sugyventi su tokia aplinka?
Tad klaidinga manyti, kad gamta yra kažkur toli. Ji yra čia pat – kartais visai šalia mūsų. Svarbiausia ją pastebėti, netrikdyti ir išmokti su ja sugyventi.
Teisybės dėlei reikia paminėti, kad Vingio parkas juos vilioja dėl kelių priežasčių: itin brandaus medyno, Neries upės ir palyginti didelio miško ploto. Šis derinys pritraukia nemažą paukščių įvairovę – čia galima aptikti net į raudonąją knygą įtrauktų rūšių.
Tarp retesnių parko gyventojų – vištvanagis, kuris jau ne vienerius metus peri ramesnėse parko vietose, o medžioja Neries pakrantėse ar net mieste, kur gausu karvelių. Parke aptinkamos net šešios genių rūšys: juodoji ir pilkoji meletos, mažasis, vidutinis ir didysis margieji geniai, grąžiagalvė. Čia peri ir kranklys – rūšis, kuri dažnai vengia miestų. Girdimi ir naminės pelėdos ūkavimai. O smulkiųjų giesmininkų – dešimtys skirtingų rūšių.
Neries upė į parką privilioja ir vandens paukščių: čia peri didieji dančiasnapiai, klykuolės, pakrančių šlaituose urvus rausia smaragdu žibantys tulžiai, o salose jauniklius augina krantiniai tilvikai.
Tad klaidinga manyti, kad gamta yra kažkur toli. Ji yra čia pat – kartais visai šalia mūsų. Svarbiausia ją pastebėti, netrikdyti ir išmokti su ja sugyventi.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
