Žiniasklaidoje svarstoma „300 mln. Eur mokesčių mokėtojų lėšų II pakopos dalyviams kasmet: tikslinga ar neteisinga?“ Gerai, kad pateikiamos įvairios nuomonės, bet tiesa nėra įvairi. Verta būtų tą tiesą žinoti, kai jos kaina net 300 mln. eurų.
Taip pat skaitykite
Ne tik Lietuvoje gyventojai „skatinami“ taupyti senatvei per mokesčių lengvatas ar subsidijas. Logika atrodo nepriekaištinga: jei taupyti „apsimoka“, žmonės taupys daugiau. Tačiau kelių dešimtmečių ekonominiai tyrimai rodo gerokai blaivesnį vaizdą – gavę subsidijas ar mokesčių lengvatas žmonės dažniausiai nepradeda taupyti daugiau, jie tiesiog perkelia jau turimus pinigus į apmokestinimo požiūriu palankesnes sąskaitas, o tikslas – padidinti bendrą gyventojų taupymą lieka nepasiektas.
Ryškiausias mokslinėje literatūroje bei socialinėje politikoje cituojamas pavyzdys – Danijos gyventojų taupymo duomenimis atliktas tyrimas, apėmęs milijonus gyventojų. Jo išvada tapo beveik aforizmu „kiekvienas valstybės išlaidų subsidijoms doleris padidina taupymą tik vienu centu“ (Chetty, Friedman, Leth-Petersen, Nielsen, Olsen, 2014, Quarterly Journal of Economics). Kitaip tariant, 99 centai iš kiekvieno subsidijos dolerio „dingsta“ – ne todėl, kad būtų sudeginti, o todėl, kad pakeičia taupymo formą, o ne taupymo mastą. Iliustruokime šio tyrimo rezultatą Lietuvos kontekste. Iš valstybės biudžeto išleistų 300 mln. eurų skatinti II pakopos dalyvius, tikslą galbūt pasiekia tik 1, o 299 mln. nueina vėjais. Na, ne vėjais, į pensijų sąskaitas, bet tų, kurie ir taip taupytų, tik naudodami kitus finansinius instrumentus.
Gavę subsidijas ar mokesčių lengvatas žmonės dažniausiai nepradeda taupyti daugiau, jie tiesiog perkelia jau turimus pinigus į apmokestinimo požiūriu palankesnes sąskaitas, o tikslas – padidinti bendrą gyventojų taupymą lieka nepasiektas.
Ispanijos tyrėjai patvirtino danų rezultatą. Jie, analizuodami mokesčių lengvatų įvedimą taupymui pensijoms, parodė, kad didesnes pajamas gaunantys gyventojai beveik išimtinai perkelia į pensijų sąskaitas jau turimą finansinį turtą, o ne kuria naujas santaupas („Tax incentives mainly affect the composition of saving, with limited effects on total saving for most contributors“ Ayuso, J. ir kt. 2019, SERIEs – Journal of the Spanish Economic Association).
Šie tyrimų rezultatai nėra atsitiktiniai ar būdingi tik atskiroms šalims. Dar devintajame dešimtmetyje JAV ekonomistai Eric Engen, William Gale ir John Scholz šį reiškinį pavadino itin taikliai — „iliuziniu poveikiu“. Pavadinimas kalba pats už save: balansuose matome taupymo „augimą“, bet ekonomine prasme tai dažnai tik apskaitinė iliuzija. „Empiriniai duomenys rodo, kad mokesčiais grindžiamos taupymo paskatos daugiausia perskirsto jau esamas santaupas, o ne sukuria naują taupymą“ (Engen, Gale, Scholz, 1996, Journal of Economic Perspectives).
Lietuvoje pensijų kaupimo subsidijos pristatomos kaip nekvestionuojamas atsakingos politikos elementas — esą jos vienu metu didina gyventojų finansinį saugumą ir mažina ateities spaudimą viešiesiems finansams. Paklausykime, ką kalba ne tik paskiri mokslininkai, bet ir tarptautinės institucijos. OECD įvardija be diplomatinių užuolankų: „mokesčių lengvatos pensijoms kaupti dažnai yra prastas ir brangus būdas didinti bendrą taupymą, nes didelė jų dalis subsidijuoja elgseną, kuri būtų įvykusi ir be valstybės įsikišimo“ (Pensions at a Glance, 2019; Tax Incentives for Retirement Savings, 2018). Tarptautinis valiutos fondas konstatuoja, jog „empiriniai tyrimai nuosekliai rodo, kad mokesčių paskatos pensijų taupymui turi ribotą poveikį nacionaliniam taupymui ir daugiausia lemia turto perkėlimą tarp finansinių instrumentų“ (Fiscal Monitor, 2018).
Galiausiai, tokios lengvatos tampa ne tik ekonomiškai neefektyvios, bet ir socialiai abejotinos. Pasaulio bankas perspėja: „pensijų taupymo lengvatos kainuoja daug biudžetui, bet didžiausią naudą suteikia tiems, kurie ir taip būtų taupę“ (Matching Contributions for Pensions, 2015; Old-Age Income Support). Lietuvoje sakoma, kad mažiau uždirbantys remiami daugiau, nes subsidija lygi 1,5% vidutinės algos nepriklausomai kiek uždirbi. Tačiau ji visiems vienoda eurais (apie 400 eurų per metus šiemet). Ar tikrai išmintinga ir padoru tuos šimtus atiduoti tiems, kurie per metus ir be to susitaupo ir po 4000, ir po 40 000 eurų? Tokios lengvatos politiškai parduodamos kaip „rūpestis senatve“, praktiškai palaiko nelygybę ir silpnina valstybės fiskalinę drausmę.
Lietuva galėtų pasimokyti ne tik iš paminėtų tyrimų, bet ir iš savęs. Nuo 2025 m. atsisakėme gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvatos III pensijų pakopai. Tai buvo sprendimas, pripažįstantis nemalonią tiesą: ši lengvata kainavo biudžetui, bet nedavė apčiuopiamos naudos. III pakopos fonduose sukaupta keli šimtai milijonų eurų, o metinės įmokos siekė apie 40–60 mln. eurų. Nuo jų buvo taikoma GPM lengvata – iki 20 proc., bet ne daugiau kaip 300 eurų per metus. Naudojant konservatyvias prielaidas, matyti, kad valstybės biudžetas kasmet netekdavo apie 4–6 mln. eurų GPM pajamų, o per dešimtmetį – 40–60 mln. eurų, neturint įrodymų, jog tai reikšmingai padidino bendrą gyventojų taupymą.
Valstybės biudžetas kasmet netekdavo apie 4–6 mln. eurų GPM pajamų, o per dešimtmetį – 40–60 mln. eurų, neturint įrodymų, jog tai reikšmingai padidino bendrą gyventojų taupymą.
Dar svarbiau – ši lengvata buvo struktūriškai ydinga. Ji daugiausia naudinga vidutinių ir aukštesnių pajamų gyventojams, kurie ir taip galėjo taupyti: realiai ji neskatino daugiau kaupti, o tik perkelti pinigus į mokesčių požiūriu palankesnę formą. Bendras taupymo lygis dėl to beveik nekito, o pati politika tapo regresyvi – biudžeto lėšomis buvo subsidijuojamas jau įvykęs elgesys. Todėl lengvatos panaikinimas nėra „smūgis taupymui“; tai būtinas žingsnis atsisakant brangios iliuzijos, kai gera idėja ilgainiui virsta bloga politika. Tos lengvatos panaikinimas nuo 2025 m. buvo ekonomiškai pagrįstas.
Tačiau brangi II pakopos subsidijos iliuzija tebesaugoma net esant rekordiniam Valstybės biudžeto deficitui ir šuoliais augant valstybės skolai. Vietoje II pensijų pakopos veiksmingiau būtų subsidijuoti politikų ir visų viešai apie taupymą bei pensijas kalbančiųjų finansinį švietimą, kad nuomonės būtų labiau informuotų žmonių ir jų įvairovė taptų prasminga.
