Pripratome prie paradokso, kai patys išrenkame politikus įgyvendinti mūsų valią ir netrukus jais imame bodėtis, politikų vertinimas per apklausas ir atsiliepimus yra itin neigiamas. Lietuvoje tai įgavo net kultūrinę formą, nes pasišaipyti iš politikų tapo savotiškai „geras tonas“. Tačiau ši laikysena nėra nei išmintinga, nei nekalta. Ji ne tik atspindi, bet ir formuoja politinę tikrovę.
Politikų pareigos nėra nei lengvos, nei malonios. Tai veikla, kurioje tenka gilintis į daugelį ir ne visada įdomių dalykų, rinktis tarp ribotų alternatyvų, derinti konfliktuojančius interesus ir prisiimti atsakomybę už sprendimus. Šie visada kam nors nepalankūs. Kiekvienas sprendimas kam nors kainuoja, bet ne kiekvienas naudą duoda visiems, o jei ir duoda, nebūtinai jau šiandien.
Politikų kritikai – profesionalūs ir mėgėjai – patys politinės veiklos vengia. Išsirenkame iš tų, kurie nevengia ir ne iš bažnyčios kanonizuotų. Nenuostabu, kad padaro nuodėmių, ir ne visada moka tinkamai nuspręsti. Tačiau iš pavienių atvejų jau sukonstruotas apibendrintas neigiamas naratyvas, tarsi nebūtų skirtumo nei tarp politikų, nei tarp to paties politiko sprendimų. O socialiniuose tinkluose ir dalyje žiniasklaidos įsitvirtino mada iš konteksto ištraukti frazę ir paversti pašaipos objektu, kartais net nebandant suprasti, kas iš tikrųjų buvo pasakyta ar siūloma.
Išsakoma nuomonė apie politiką dažnai nėra net kritika. Jai reikia pačiam dalyką išmanyti, o nereto „kritiko“ pranašumas prieš politiką tik tas, kad jis valdo mikrofoną. Vargu ar dažnas „demokratijos sarginis šuo“ yra perskaitęs bent vieną teisės akto projektą, išklausęs jo aptarimą Seimo komitete. Ateina prieš posėdį, paima vieną kitą, dažnai šališką, interviu ir paskleidžia „žinią“. Nenuostabu, kad tik sukurstomos emocijos. Sudėtingi klausimai supaprastinami iki patogių šūkių, o politikai – iki karikatūrų. Tai, kas galėtų būti viešosios diskusijos dalis, tampa pramoginiu turiniu.
Čia verta prisiminti amerikiečių medijų teoretiką Neilą Postmaną, kuris įspėjo apie visuomenę, „linksminamą iki mirties“, kai viešoji diskusija virsta pramoga, o svarbūs klausimai praranda rimtumą. Šiandien tai ypač akivaizdu politikoje – kuo daugiau ironijos, tuo daugiau dėmesio; kuo daugiau pasipiktinimo, tuo didesnis pasiekiamumas. Įtakautojai iš to puikiai uždirba ne tik pinigus, bet ir statusą visuomenėje, kurį naudoja, deja, ne tiek politikai tobulinti, kiek griauti.
Tačiau problema ne vien žiniasklaida ar įtakautojai. Laimei, savidiskreditacijos mechanizmas veikia ir dalis tokių kritikų patys galiausiai tampa pajuokos verti. Deja, yra ir tai, kad jie reaguoja į paklausą. Jei niekinis turinys nebūtų vartojamas, jis nebūtų ir kuriamas. Todėl esminė atsakomybė tenka piliečiams. Būtent mes pasirenkame, ką skaityti, kuo tikėti, ką „laikinti“ ir ką platinti. Ir būtent mes dažnai mieliau renkamės ne sudėtingą analizę, bet lengvą pašaipą, nes ji siūlo dopaminą be pastangos.
Politinės komunikacijos ir psichologijos tyrimai apie vadinamąjį negatyvumo šališkumą rodo, kad žmonės stipriau reaguoja į neigiamą nei į teigiamą informaciją, todėl skandalai ir klaidos sulaukia daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, viena politiko klaida sulaukia gerokai daugiau dėmesio, nei dešimtys nepastebėtų, techniškai tvarkingų sprendimų. Tačiau nuolatinis išimtinai tik klaidų akcentavimas sukuria iškreiptą vaizdą. Politika ima atrodyti kaip nuolatinė nesėkmių grandinė, nors realybėje didžioji dalis sprendimų yra kompromisiniai, gana techniniai, ne dažnam suprantami be specialaus pasirengimo ir retam matomi.
Taigi, prisipažinkime, kad politikų menkinimas Lietuvoje nėra vien „viršaus“ (įtakingos žiniasklaidos ir pavienių viešosios erdvės autoritetų) problema. Jis kyla ir iš „apačios“, t. y. iš mūsų pačių. Tai bendras visuomenės kūrinys, kurio kokybė galiausiai atsisuka prieš mus pačius ir ji lemia, kaip valdoma valstybė ir kaip gyvename.
Šis iškreiptas suvokimas turi labai konkrečias pasekmes ir valdžios formavimui, ir jos efektyvumui. Viena jų – mažas dalyvavimas partijose. Lietuvoje partijų nariai sudaro vos 2–3 procentus rinkėjų. Vadinasi, dauguma politiką stebi iš šalies, per tarpininkų lęšius, bet joje nedalyvauja. Partijos lieka mažos, nutolusios, be pažįstamų veidų. Kiek jų pajėgtume pažinti gatvėje iš dabartinio Seimo 141? Kai partijose nėra nei kaimyno, nei kolegos, jos ima atrodyti svetimos. O tai, kas svetima, lengva nuvertinti. Tai, kas nuvertinama, dar labiau tolsta. Mes neišnaudojame mažos tautos pranašumo. Tokioms fiziškai lengviau susitelkti.
Kodėl žmogus, turintis sėkmingą karjerą, turėtų rinktis sritį, kurioje jis iš anksto bus laikomas nepatikimu, o kiekviena klaida taps viešos pašaipos objektu?
Dar svarbiau – mažos partijos turi ribotus intelektinius pajėgumus. Keli tūkstančiai narių negali sukurti tokios pačios idėjų, kompetencijų ir patirčių įvairovės kaip dešimtys ar šimtai tūkstančių. Kai piliečiai nuolat menkina politikus, jie ne tik išreiškia nepasitenkinimą, bet ir jie mažina paskatas į politiką ateiti stipriems, kompetentingiems, reputaciją turintiems žmonėms. Kodėl žmogus, turintis sėkmingą karjerą, turėtų rinktis sritį, kurioje jis iš anksto bus laikomas nepatikimu, o kiekviena klaida taps viešos pašaipos objektu?
Pernelyg ilgai Lietuvoje einame daug lengvesniu, ne nuobodoko reikalingo darbo, bet labai rizikingo smaginimosi pašiepiant politikus ir partijas už asmenybių stoką keliu. Koks nacionalinis festivalis griaudėja kai kuri partija neranda ministro. Ta piktdžiuga skriaudžiame patys save. Už tą lengvumą mokame ne visada pastebimą, bet didelę kainą. Silpnesnės partijos, menkesni intelektiniai pajėgumai valdžiose, ne tokia profesionali politika, prastesni sprendimai. Ir ne abstraktūs nuostoliai – ne toks efektyvus ūkis, mažiau teisingas viešasis sektorius, prarastos galimybės.
Tai nereiškia, kad politikų nereikia kritikuoti. Priešingai, kritika yra būtina. Tačiau skirtumas tarp kritikos ir menkinimo yra esminis. Kritika siekia pagerinti, menkinimas – tik pažeminti. Kritika reikalauja pastangos suprasti, menkinimas – tik emocinės reakcijos. Demokratija yra kartu ir atsakomybė domėtis, suprasti, vertinti argumentuotai. O tam reikia aktyviai dalyvauti partijų vietinių grupių veiklose, žinoti partijų siekius, ideologijas, programas, jos išrinktų atstovų veiklą, sprendimų motyvus, jų pasekmes ir pan. Dar prieš pustrečio šimto metų Johnas Stuartas Millis rašė, kad atstovaujamos valdžios kokybė priklauso nuo piliečių kokybės. Jei piliečiai yra abejingi ar ciniški, tokia bus ir jų valdžia. Ši mintis šiandien nė kiek nepasenusi.
Todėl klausimas, kurį verta kelti, yra ne tiek apie politikus, apie juos kalbama ir rašoma kasdien. Klausimas apie aktyviai ir atsakingai nedalyvaujančius politikoje. Ar tikrai geresnio gyvenimo galime tikėtis likdami tik stebėtojais, tik politinio spektaklio žiūrovais, kurie laimingesni, kai tas spektaklis yra komedija? Juk esame šios komedijos bendraautoriai.
