Prieš metus per Velykas pasaulį nustebino vieno ypatingo reiškinio, vykusio Prancūzijos bažnyčiose, statistiniai duomenys: Didįjį Šeštadienį buvo apkrikštyta apie 10 000 suaugusių žmonių (į šį skaičių neįtraukti vaikai, kurių tą dieną buvo pakrikštyta 7 000), kai metais anksčiau tokių buvo perpus mažiau, dar anksčiau – dar gerokai mažiau (2 000–3 000 kiekvienais metais).
Yra žinoma, kad šių metų Velykų nakties krikštui jau yra užsiregistravę keliais tūkstančiais daugiau katechumenų, ir apsikrikštijusių skaičius turėtų perkopti 20 000.
Ką reiškia toks įspūdingas krikšto prašančiųjų skaičiaus augimas? Ar tai – tik laikinas šūvis, išprovokuotas, tarkim, pandeminio karantino, ypač griežto Prancūzijoje, ir neturėsiantis reikšmingų pasekmių bendrai krikščionybės atsitraukimo Prancūzijoje ir Europoje tendencijai? O galbūt tai – krikščionybės atgimimo anonsas?
Prancūzų katalikų filosofė Chantal Delsol nusiteikusi skeptiškai. Jos nuomone, šis augimas yra natūralus ir buvo nuspėjamas: kadangi pastaraisiais dešimtmečiais drastiškai sumažėjo krikštijamų vaikų skaičius (iki 1960 m. Prancūzijoje buvo pakrikštijami 93 proc. kūdikių, apie 2000 m. tokių beliko 20–25 proc.), reikėjo laukti, kad dalis jų, kai suaugo, prašys krikšto. Tie keletas tūkstančių nėra toks didelis skaičius, kad paneigtų šio argumento logiką, nors kirba klausimas: kodėl dabar?
Tačiau šiuo argumentu nėra įmanoma paaiškinti kitų krikščioniškų praktikų augimo. Sociologinė apklausa, praėjusį gruodį atlikta IFOP instituto Prancūzijoje, rodo, kad aktyvių katalikų – lankančių bažnyčią bent kartą per mėnesį, dedančių pastangas giliau pažinti pagrindines tikėjimo tiesas, remiančių Bažnyčią ar atskiras jos bendruomenes finansiškai arba kitomis asmeninėmis iniciatyvomis – išaugo iki 12 proc. (6,5 mln.). To negalima paaiškinti vien emigracija iš katalikiškų Afrikos ar Pietų Amerikos šalių.
Augimas yra apėmęs daugmaž visus visuomenės sluoksnius – priemiesčius ir miestus, įvairaus išsilavinimo ir profesijų atstovus. Tačiau jis ypač ženklus tarp jaunimo. Apie tai liudija drastiškai išaugęs populiariųjų piligriminių kelionių dalyvių skaičius. Turiu omenyje ne tas keliones, į kurias pastaraisiais metais ėmė jungtis daugybė žmonių nereliginiais tikslais (dėl sveikatingumo ir pan.), kaip kad į keliavimą šventojo Jokūbo keliu, bet tas iškylas, kurių religinė dimensija yra absoliučiai krikščioniška ir kurių dalyviai negali turėti kitų motyvų. Ypač išsiskiria katalikiško jaunimo Sekminių kelionė į Šartrą (dalyvių skaičius 2025 m. pasiekė 20 000), mokinių piligriminė kelionė į Lurdą (13 500 mokinių – rekordinis skaičius nuo pat šio renginio pradžios 1908 m., o 2023 m. jų dar buvo perpus mažiau).
Praėjusiais metais dauguma Prancūzijos klebonų buvo nustebinti vizualiai konstatuojamo Šventosios Savaitės ir Pelenų Dienos dalyvių skaičiaus padidėjimo (trūko kėdžių, kai kur ir vietos apskritai, Komunijos metu pritrūko ostijų ir pan.). Pastebėtina ir tai, kad Prancūzijos vienuolynai pastaruoju metu tapo perpildyti pasauliečių, pageidaujančių ten praleisti keletą dienų susikaupimui ir maldai. Reikia išskirti ir ypatingą sėkmę liudijančias atskiras iniciatyvas. Tarkim, Paryžiaus šventojo Sulpicijaus bažnyčioje 2020 m. buvo pradėtos švęsti „Mišios su žvakėmis“. Tais metais jose dalyvavo 30 asmenų. 2025 m. šios jaudinančios liturgijos dalyvių skaičius išaugo iki 1 000. Katalikų „influencerių“ kanalai socialiniuose tinkluose taip pat sutraukia milžinišką, vis augantį skaičių gerbėjų: antai sesers Albertinos iš Chemin Neuf bendruomenės profilis „Instagrame“ turi 300 000 sekėjų, tėvo Gaspardo Craplet – 110 000, etc.
Prieš metus per Velykas pasaulį nustebino vieno ypatingo reiškinio, vykusio Prancūzijos bažnyčiose, statistiniai duomenys: Didįjį Šeštadienį buvo apkrikštyta apie 10 000 suaugusių žmonių.
Tačiau dalis sociologų, tarkim, Bordo universiteto profesorius Yannas Raisonas du Cleuziou, optimizmu netrykšta. Pasak jo, šis augimas – tai „augimas stiklinėje“ ir minėti 12 proc. yra be galo mažai, lyginant su 50 proc. tokių žmonių 1960 metais. Tikro atgimimo ženklai reikštųsi kur kas didesniais procentiniais dydžiais. Nebent esame tik fenomeno pradžioje (socialinio gyvenimo stebėtojai apie mūsų aptariamą augimą pradėjo kalbėti 2023 m.) ir procentas didės kiekvienais metais. Ar tai tikėtina? Bet kuriuo atveju, norėdami sociologiškai konstatuoti krikščionybės atgimimą Prancūzijoje, turėtume stebėti situaciją dar bent 10–20 metų. Tai atrodo logiška. Bet neatsako į klausimą, kodėl būtent dabar vyksta toks drastiškas krikščionių skaičiaus Prancūzijoje augimas. Kokios to priežastys?
Galbūt jas atskleisime, įsigilinę į šios bangos dalyvių sąmonę? Kodėl jie tiki? Kodėl praktikuoja? Čia išvysime daugybę įvairių faktorių ir tendencijų.
Kai kas tikinčiųjų skaičiaus didėjimą, ypač tarp jaunimo, aiškina psichologų gerai žinomais mimetiniais mechanizmais. Prancūzijoje klesti musulmonų bendruomenė, kuriai priklausantys jauni žmonės mokyklose, universitetuose ir darbovietėse neturi jokių kompleksų viešai rodyti savo tikėjimą: pasitiesę kilimėlį, jie meldžiasi per pertraukas, visiems matant valgykloje atsirenka valgius ir švenčia ramadaną, kalba apie savo tikėjimą taip, lyg kalbėtų apie kasdienius ir branginamus pomėgius. Tai žavi vakariečių jaunuolius, kurie buvo išauklėti tikėjimą slėpti giliai savyje, išpažinti jį tik privačiose zonose, kai kada gėdytis jo ar bijoti patyčių. Žiūrėdami į bendraamžius musulmonus, jie ėmė savęs klausti: o kur manasis tikėjimas? Kodėl jo neišpažįstu taip laisvai, kaip tai daro šis bendramokslis ar bendradarbis? Argi ši laisvė nėra vertybė? Pagaliau, argi tikėjimas neduoda gairių ir stiprios energijos, kurių gyvenime dažnai pritrūksta? Galiausiai, kas aš esu?
Kiti samprotauja, kad žmonės ėmė belstis į Bažnyčios duris, konstatavę jos nuoširdžias pastangas atsikratyti to, kas labiausiai nuo jos atbaidinėjo, – veidmainystės. Prancūzijos vyskupų konferencijos atliktas pedofilinio pobūdžio nusikaltimų Bažnyčioje tyrimas („Sauvé“ raportas), kritikuotas dėl pasirinktos metodikos, bet atskleidęs itin liūdną padėtį, davė teigiamų vaisių: žmonės pamatė, kad Bažnyčia deda nuoširdžias pastangas spręsti savo problemas, todėl yra rimta organizacija ir ja galima pasitikėti. Taigi, žmonių akyse ji vėl tapo traktuotina kaip galimas dvasinis autoritetas. Ar kitų šalių vyskupų konferencijos, įskaitant Lietuvos, neturėtų apie tai susimąstyti?
Žmonės pamatė, kad Bažnyčia deda nuoširdžias pastangas spręsti savo problemas, todėl yra rimta organizacija ir ja galima pasitikėti. Taigi, žmonių akyse ji vėl tapo traktuotina kaip galimas dvasinis autoritetas.
Ieškant krikščionybės augimo priežasčių, ryškėja dar viena tendencija: labiausiai auga konservatyviai nusiteikusios bendruomenės. Minėtas sociologas Yannas Raisonas du Cleuziou knygoje Vers une église sans peuple? parodo, kad kuo mažesnė bendruomenė, gyvenanti kitas vertybes išpažįstančios daugumo apsuptyje, tuo labiau ji radikalizuojasi, stengiasi būti griežtesnė, kategoriškesnė, uždaresnė, o kartu – ryškiau matytis, afišuotis, kritikuoti. Tai patvirtintų, viena vertus, kad krikščionybė vis labiau išgyvena mažumos psichologiją, taigi pasąmoningai jau yra susitaikiusi su savo, kaip mažumos, statusu. Kita vertus, radikalumas paaiškina ir tam tikrą augimo dinamiką, nors ji, pasak du Cleuziou, negali pranokti „stiklinės“ lygmens. Sociologai žino šį keistą fenomeną, kai mažėjimas išprovokuoja didėjimą – lyg konvulsiją, lyg paskutinių pastangų mobilizavimą, kuris lemia intensyvumą ir duoda šiokių tokių vaisių. Šių sociologinių niuansų nesuvokdamos, gausėjančios konservatyviosios bendruomenės nevengia didžiuotis augančiu narių skaičiumi. Piligrimines keliones jau minėjome, bet pridėkime, kad, tarkim, kunigų seminarija, esanti Evrone ir priklausanti itin konservatyviai šventojo Martyno bendruomenei, 2025 m. priėmė rekordinį skaičių jaunuolių.
Konservatyviosios krikščionybės augimą būtų galima aiškinti ir kur kas radikalesnėmis priežastimis. Pastaraisiais dešimtmečiais visuomenė prarado dvasinio pobūdžio gyvenimo gaires, buvo išgąsdinta vokizmo ir tradicinės vertybinės sistemos griūties, kurią simbolizuoja vienalytės santuokos įstatymas (Prancūzijoje priimtas 2013 m.). Daliai visuomenės narių tai ėmė reikštis tapatybės krize. Tokioje situacijoje įprasta ieškoti itin aiškių, giežtų, „senelių per amžius patikrintų“, stabilių ir alsuojančių amžinybe socialinio gyvenimo normų: štai jums ir logiškai paaiškintas krikščionybės tam tikro masto sugrįžimas, ypač konservatyviosiose jos formose, dažniausiai atitinkančiose XIX–XX a. pr. bažnytinį kanoną (orientaciją į popiežių Pijaus IX ir Pijaus X vertybines nuostatas). Juk visais laikais visuomenė įkvėpdavo savo nariams psichologinio saugumo pajautą, kai į jų mąstymą įdiegdavo sistemą, kai juos morališkai kontroliuodavo ir brėždavo ribas. Kai vertybinė sistema griuvo, atsirado ir moralinis vakuumas, nežinojimo, kaip gyventi, tuštuma, eliminavusi psichologinio saugumo pajautą. O kai pastarosios nebelieka, dalis žmonių būtinai jos vėl ieško ir ją randa ten, kur ji ir buvo palikta: senųjų įpročių perėmimas ir kartojimas vėl leidžia pasijauti saugiems.
Pastaraisiais dešimtmečiais visuomenė prarado dvasinio pobūdžio gyvenimo gaires, buvo išgąsdinta vokizmo ir tradicinės vertybinės sistemos griūties, kurią simbolizuoja vienalytės santuokos įstatymas. Daliai visuomenės narių tai ėmė reikštis tapatybės krize.
Tačiau tokį katalikybės augimo aiškinimą griauna kitas faktas: į bažnyčias plūsta toli gražu ne vien tapatybės krizę išgyvenantys ir konservatyvume jos sprendimo ieškantys visuomenės nariai. Į minėtus 12 proc. įeina ir tarp naujai apsikrikštijusių rasime daugybę tokių, kuriems tradicinės katalikiškos schemos – visiškai svetimos. Senelių krikščionybė jiems – egzotika, kurios jie nevengia kritikuoti arba švelniai atstumti kaip atgyveną. Konservatyviai nusiteikusiems katalikams kritikuojant popiežių Pranciškų, daugybė kitų naujosios bangos dalyvių žavėjosi jo liberalumu. Jėzų, evangelijas ir Bažnyčią jie išgyvena ne ieškodami psichologinio saugumo, o todėl, kad krikščioniškoji patirtis rezonuoja su didžiaisiais egzistenciniais klausimais: kodėl esame čia? kokia gyvenimo prasmė ir tikslas? Kas po mirties? Kaip būti laimingam? Kaip mylėti? Katalikybę jie išgyvena naujai ir jų mąstymas, išpažįstantis Kristaus Prisikėlimą bei kitas tūkstantmetes tikėjimo tiesas, yra visai kitoks nei bandančiųjų atkaroti tai, kas buvo prieš 100 metų. Į krikščionybę jie įsiliejo todėl, kad ji atliepė jų vidinei tiesai, o ne dėl poreikio pasislėpti nuo vidinio nesaugumo griežtuose religiniuose karkasuose.
Tiesa, šio tipo dvasingumas yra tapęs visuotinis, šiuo metu jis būdingas visoms religijoms ir civilizacijoms: dalyje visos žmonijos pastebimas empatijos, atsivėrimo transcendencijai, psichologinių ir dvasinių virsmų, vertybinio gyvenimo intensyvėjimas, atsitraukimas nuo materializmo ir vartotojiškumo (nors kita dalis žmonijos tebesilaiko to įsikibusi). Galbūt krikščionybės augimą būtų galima paaiškinti bendra dvasingumo dinamika šiuolaikinėje žmonijoje. Bet argi tai mažina jo vertę? Visais laikais Bažnyčia augdavo ne tada, kai žmonijai ar atskirai nacijai siūlydavo ką nors nematyto ir svetimo, bet tada, kai sugebėdavo savo naujos gyvybės gūsį įpūsti į kultūrą, papročius, socialinius procesus, prie jų prisitaikydama, juos ištobulindama, išgrynindama jų prasmę žmogaus laimės siekyje. Galbūt ir dabar Bažnyčia suvokė, kad reikia ne kovoti prieš ne tokius žmones, o jungtis prie jų – tokių, kokie jie yra, prie jų intymumo, ir ten skleisti Prisikėlimo energiją? Tai duoda rezultatų.
Kadangi žinau, jog už šias mintis mane kritikuos kai kurie „konservatyviai“ nusiteikę broliai ir seserys krikščionys, privalau kai ką patikslinti. Neneigiu, kad „konservatyviosiose“ XIX a. praktikose glūdi nuostabi tiesa, padaranti žmogų laisvą, stiprų ir atvirą dieviškai paslapčiai. Tarp mano paminėtų „liberaliai“ nusiteikusių katalikų, išpažįstančių, tarkim, teisę į partnerystės įstatymą, rasime ne vieną, kuris žavisi ir praktikuoja senąją liturgiją bei kitas XIX ar XVII a. dvasingumo formas. Tai gali atrodyti lyg maišatis. Kad joje susigaudytume, privalome atsisakyti skirstymo į „konservatyviuosius“ ir „liberaliuosius“ krikščionis beo įvesti visai kitą skirtį, kur kas subtilesnę.
Galbūt ir dabar Bažnyčia suvokė, kad reikia ne kovoti prieš ne tokius žmones, o jungtis prie jų – tokių, kokie jie yra, prie jų intymumo, ir ten skleisti Prisikėlimo energiją? Tai duoda rezultatų.
Ją galime išreikšti klausimu: kokie vidiniai motyvai lemia krikščionybės išpažinimą, nepriklausomai nuo jos „konservatyvumo“ ar „liberalumo“? Ar krikščionybė yra išpažįstama siekiant tokio psichologinio saugumo, kokį, kitomis aplinkybėmis, teiktų ir autoritarinė sistema? Ar, priešingai, ji išpažįstama todėl, kad išpildo giliąją asmens tapatybę, pažadina laisvę ir laisvai priimamą atsakomybę, veda link Jėzaus, kuris yra ne tik psichologinio saugumo, bet ir besąlyginės meilės garantas? Tikroji skirtis glūdi ne skirtinguose vertybiniuose blokuose, ne „konservatyvume“ ir „liberalume“, o psichologinio ir dvasinio gyvenimo motyvuose: ar dvasingumą praktikuojame bėgdami nuo savų problemų, ar todėl, kad jis išpildo mūsų gelmę?
Krikščionių skaičiaus augimo Prancūzijoje stebėtojai sutaria: į Bažnyčią ateinantys nauji žmonės, kaip ir savo tikėjimą atnaujinantys senieji Bažnyčios nariai, mažiau vertina doktrinos sistemą, konceptualius mokymus, sunumeruotas tiesas, kur kas svarbesnė jiems – juslinė ir vidinė patirtis. Jeigu jiems kalbama apie vieną ar kitą tikėjimo tiesą, jie siekia ją išgyventi – liturgijoje ar kasdienybėje, santykyje su kitais žmonėmis ar intymioje gelminėje emocijoje. Tiesa, kaip ir krikščionių skelbiamas Dievas, turi būti įkūnyta, o ne abstrakti. Dvasinė patirtis tapo tikėjimo teorijos kriterijumi, o ne atvirkščiai, kaip buvo ilgą laiką.
Neabejotina, kad Bažnyčios mentalitetas keičiasi. Jeigu akcentuojama ne abstrakti tiesa, o intymi kiekvieno patirtis, tai reiškia, kad kiekvienas yra priimamas toks, koks jis yra, pagal tai, kaip jis išgyvena pasaulį ir jame veikiančią Dvasią. Kiekvienas gali ką nors realiai duoti ir būti pripažintas (tiksliai taip yra formuluojamas ir nuo šiol nuolatos vykstančio visuotinio Bažnyčios sinodo tikslingumas). Kai taip yra, žmonės ateina.
Neabejotina, kad vyksta vidinis katalikybės permąstymas, tapatumo atnaujinimas. Man atrodo, jį išreiškia kardinolo iš Korsikos François-Xaviero Bustillo vis kartojama mintis, kad pastaraisiais amžiais visuomenė buvo pažindinama su Bažnyčia, bet atėjo laikas susipažinti su Jėzumi. Iš karto noriu nuraminti dalies tikinčiųjų širdyse kilusias nerimastingas mintis: kardinolas neatskiria Bažnyčios ir Jėzaus, lyg pirmoji būtų tapusi nereikalingu balastu. Bet jo mintis yra verta atidaus dėmesio. Ar pastaraisiais šimtmečiais Bažnyčia, skleisdama tikėjimą, nebuvo susikoncentravusi ties antrinėmis tikėjimo tiesomis taip aršiai, kad pirminės tiesos ir pati svarbiausioji iš jų – Jėzaus Prisikėlimo patirties tiesa – buvo lyg nustumta į šoną, palikta vienuolynų celėse? Ar Jėzaus Prisikėlimo procesas, veikdamas žmonių – tikinčių ir ne – (pa)sąmonės gelmėse šiandien, kaip ir visais laikais, nesibeldžia į sąmonės paviršių duris, kad būtų pamatytas ir išgyventas iš naujo? Ar ne šiais giluminiais reiškiniais reiktų aiškinti visais laikais vykusius Bažnyčios ir žmonijos atgimimus?
