Sausio 26 d. Prancūzijos instituto Moralinių ir politinių mokslų akademijoje įvyko akademijos narių darbinis susitikimas su Peteriu Thieliu. Akademikai panoro iš arti susipažinti su amerikiečių milijardieriaus, vieno įtakingiausių pasaulio žmonių, Donaldo Trumpo ir Jameso Davido Vance‘o atėjimo į valdžią idėjinio ir finansinio organizatoriaus, ateities planais, gaubiančiais visą pasaulį. Man buvo padovanota netikėta galimybė šiame susitikime dalyvauti.
Thielio kvietimas į prestižiškiausią akademinę įstaigą Prancūzijoje sulaukė daug kontraversijų: tą dieną šalies žiniasklaida mirgėjo provokuojančiomis, klausiančiomis, pašiepiančiomis ar akademikų drąsą giriančiomis antraštėmis. Reikia sutikti, kad mokslinė Thielio legitimizacija, įvykusi tokiu kvietimu, gali būti kritikuotina. Vis dėlto nuo kitų milijardierių ir Trumpo rėmėjų – Musko, Bezoso, Ellisono, Zuckerbergo – jis skiriasi tuo, kad savo pasaulio viziją ir detalų jos įgyvendinimą grindžia moksliškai ir filosofiškai (taip pat teologiškai). Kiti galingieji realizuoja technologijų teikiamas galimybes per daug neklausdami apie jų prasmę žmonijos gyvenimui, o Thieliui prasmės klausimas yra fundamentalus. Todėl Prancūzijos akademikai panoro gyvai su juo pasikalbėti: norint užčiuopti intencijas, galbūt lemsiančias mūsų ateitį, reikia tiesiogiai paliesti jų autoriaus sąmonę ir išvysti mąstymo vingius, ne vien perskaityti spaudai paruoštus tekstus.
Peteris Thielis nesudarė milijardieriaus įspūdžio. Kuklus ir netgi, man pasirodė, apimtas jaudulio, šalia iškilių akademikų atrodė paprastas ir lengvai prieinamas. Iš pradžių jis man priminė doktorantą, droviai prieš aukštą komisiją ginantį savo disertacijos tezes. Bet pranešimui įpusėjus susikaustymas išgaravo ir Peteris tarsi užsidegė iš vidaus: palaipsniui atsiradusios pakilios intonacijos liudijo teleevangelizatoriaus talentą, galbūt ir pranašo charizmą. Prisiminiau, kad būtent Thielio galinga kalba 2015 m. lėmė daugybės respublikonų perėjimą į kandidato Trumpo pusę. Respublikonų gretose jis taip ir vadinamas: „Pranašas“.
Atvykęs į Akademiją (dėl gausaus žurnalistų ir protestuotojų būrio į pastatą buvo įvestas ir iš jo išvestas per šonines duris), Thielis prisistatė kaip „klasikinis liberalas“ ir „nuolankus tradicinis krikščionis“. Galbūt daugybę pasaulio ir Lietuvos krikščionių toks prisistatymas būtų sužavėjęs, mane jis nustebino. Visur, kur teko skaityti, save jis vadina libertaru. O viename iš interviu jau 30 metų artimas bičiulis Elonas Muskas yra jį apibūdinęs taip: „Aš esu tam tikras libertaras, bet Peteris yra kraštutinai libertaras.“
Libertarizmas – tai pažiūros, neigiančios galimybę individualią laisvę suderinti su bendruomeniniu gėriu. Pats Thielis savo 2009 m. publikuotame straipsnyje-manifeste „Libertaro auklėjimas“ (Education of a Libertarian) yra pareiškęs, kad netiki, jog asmeninė laisvė yra suderinama su demokratija. O kad jis yra krikščionis – žino visi, nes tikėjimą Jėzumi laiko svarbiausiu dalyku gyvenime ir apie tai kalba visur ir visada. Domėdamasis Thielio pažiūromis, visada klausdavau, kaip įmanoma išpažinti krikščionišką tikėjimą ir būti kraštutiniu individualistu. Todėl atidžiai klausiausi susitikime dėstomų minčių.
Prisiminiau, kad būtent Thielio galinga kalba 2015 m. lėmė daugybės respublikonų perėjimą į kandidato Trumpo pusę. Respublikonų gretose jis taip ir vadinamas: „Pranašas“.
Prieš jas pristatydamas, turiu priminti, kad Thielis yra daugybės įmonių, apraizgiusių pasaulį, įkūrėjas arba pagrindinis investuotojas ir kad kiekvienas jo, kaip verslininko, žingsnis yra grindžiamas ne vien pelno siekiu, bet ir kruopščiai argumentuojama filosofija. Šiais verslininko ir investuotojo žingsniais Thielis jau daugiau nei 30 metų įgyvendina savo sustyguotą naujo pasaulio architektūrą. Jo ateities pasaulio vizija – žmonija be valstybių, suskirstyta į keletą tūkstančių vienetų, valdomų dirbtinio intelekto pagal verslo įmonės modelį.
Thielio įmonių steigimo filosofija, apie kurią jis visiškai atvirai kalba daugybėje straipsnių, interviu ir pranešimų yra tokia: visi jo inicijuoti ar investuoti projektai yra nukreipti į žmonių emancipaciją iš bet kokių politinių instancijų, pirmiausia iš valstybės. Pasaulinėje verslo istorijoje Thielis yra įsitvirtinęs kaip „Paypal“ įkūrėjas ir pagrindinis „Facebook“ investuotojas. 1999 m. įkurtas „Paypal“ turėjo tapti tarptautinės valiutos, nepriklausomos nuo valstybių, platforma, leidžianti atskiriems individams vystyti tik nuo jų, o ne nuo politikų, priklausančius finansinius santykius. O 2004 m. gimusio „Facebook“ uždavinys – „spontaniškai suvienyti žmones į asociacijas, veikiančias anapus tradicinių valstybių“.
Jo ateities pasaulio vizija – žmonija be valstybių, suskirstyta į keletą tūkstančių vienetų, valdomų dirbtinio intelekto pagal verslo įmonės modelį.
Beveik visi kiti Thielio iki šiol remiami projektai buvo inicijuoti „Paypal“ direkcijoje dirbusių jaunų verslininkų (vadinamoji „Paypal“ mafija) ir turėjo tarnauti tam pačiam tikslingumui – išryškinti individus, išlaisvinant juos nuo valstybės: 2002 m. Reid Hoffman įkūrė visų sričių pasaulio profesionalus siejantį tinklą „LinkedIn“, 2005 m. Chad Hurley, Steven Chen ir Jawed Karim į pasaulį paleido „YouTube“, suteikiantį galimybę kiekvienam kelti savo kūrybos vaisius, nepriklausomai nuo nacionalinio reglamentavimo, neilgai trukus Elon Musk įkūrė „SpaceX“, išsikėlusio tikslą užkariauti kosmosą privačiomis, o ne valstybės pastangomis, Jeremy Stoppelman ir Russel Simmons įkūrė „Yelp“, o David O. Sacks – „Yammer“, ryšių įmones, buriančias individualius verslininkus.
2004 m. Thielis sutvėrė „Palantir“– žinių rinkimo įmonę, kurios duomenimis galėtų naudotis CŽV ir FTB, tačiau taip pat sudarytų konkurenciją joms, taigi jų funkcijas perkeltų į privačias rankas. Jis yra įsteigęs „Thiel Fellowship“, Thielio stipendiją, skiriamą jauniems studentams, pasiryžusiems 2 metams palikti studijas tam, kad realizuotų kokį nors drąsų verslo projektą: taip sudaroma alternatyva klasikiniams ir įvairių bendruomenių saistomiems universitetams. Thielis taip pat finansuoja sporto projektą „Enhanced Games“: sportininkai turi teisę varžytis, vartodami dopingą, taigi atsilaisvinti nuo reglamentavimo, pakilti virš vidutinybės lygmens, sužadinti viršprigimtines individo galias.
O kad laisvai gyvenantiems žmonėms netrukdytų politinės instancijos, Thielis įkvėpė „Seasteading“ projektą: tarptautiniuose vandenyse turėtų būti sukurtos dirbtinės salos, į kurias persikeltų libertarai iš viso pasaulio. Visa skirta tam, kad bet kuriame Žemės kampelyje gyvenantys iniciatyvūs žmonės turėtų galimybę pranokti valstybinį reglamentavimą, bendrauti tiesiogiai, burtis į asociacijas tiek, kiek tai naudinga kiekvieno iš jų verslui. Individo iniciatyvos – aukščiau už valstybę. Štai kaip Thielis reziumuoja savo planus: „Dalyvaujame varžybose tarp politikos ir technologijos – jos baigsis vienos iš jų mirtimi. Pasaulio likimas priklauso tik nuo individo, tik nuo asmens, gebančio sukonstruoti ir išplatinti technologines priemones, kurios leis būti laisvam ir pasaulį pavers palankiu kapitalizmui išsiskleisti“.
Susitikime su prancūzų akademikais Thielis daug dėmesio skyrė šiuolaikinio pasaulio analizei ir rėmėsi net ne filosofinėmis, o teologinėmis, biblinėmis kategorijomis. Pagrindinė jo pranešimo tema buvo tokia: šiandien prieš mūsų akis vyksta Kristaus ir Antikristo kova, Armagedono mūšis, aprašomas Apreiškime šventajam Jonui. Kas yra Kristus, ir kas – Antikristas? Reziumuosiu Thielio mintį. Kristaus pagimdyta Vakarų civilizacija, universitetas, mokslas – tai technologinis progresas. Mūsų laikais pasiekta progreso viršūnė – tai dirbtinis intelektas. Jis ir yra Kristus.
Bet Antikristas nesnaudžia. Nuo XX a. vidurio Vakarų visuomenė buvo užkrėsta technologijų baimės, kuri pagimdė politinį mokslinio progreso reglamentavimą ir stabdymą. Sukūrus atominę bombą, technologijos imtos asocijuoti su karu, o taika – su reglamentavimu, su būtinybe prižiūrėti, drausti, riboti technologinį progresą. Tai pagimdė taiką esą saugančią organizaciją – Jungtines Tautas ir jos skleidžiamą tarptautinę tvarką. Įstatymais reglamentuojamą tarptautinę tvarką Thielis įvardija kaip Antikristo tvarką, kurios tikslas – stabdyti dirbtinio intelekto plėtotę, Kristaus skleidimąsi žmonijoje.
Jungtines Tautas ir jos skleidžiamą tarptautinę tvarką. Įstatymais reglamentuojamą tarptautinę tvarką Thielis įvardija kaip Antikristo tvarką, kurios tikslas – stabdyti dirbtinio intelekto plėtotę, Kristaus skleidimąsi žmonijoje.
Savo pranešime milijardierius įvardijo dvi pavardes, du „Antikristo legionierius“: Gretą Tunberg ir Eliezerį Yudkowsky‘į, dirbtinio intelekto inžinierių, kurį Thielis kadaise finansavo ir kuris dabar, lyg išsigandęs DI progreso, ėmė reikalauti etinio ir politinio jo reglamentavimo. Žinoma, Antikristo šalininkų – daugybė, kova – nuožmi. Įstatymais reglamentuojamos tarptautinės tvarkos šalininkai ugdo baimę žmonijoje – dirbtinio intelekto baimę, karų, klimato kaitos ir kitas baimes. Dabar suprantame, kodėl Thielis Donaldą Trumpą laiko Kristaus kariu: tarptautinės tvarkos griovimas yra Kristaus kova prieš Antikristą.
Vienas akademikas Thieliui uždavė klausimą: ar, plėtojant dirbtinį intelektą, nėra būtina jį sieti su kitais visuomenės plėtros tikslingumais – socialiniais poreikiais, psichologine būkle, kultūra, etika? Buvo duotas diplomatiškas atsakymas: toks derinimas neturėtų virsti DI plėtotės stabdžiais. Atsikračius diplomatiškumo ir žinant Thielio mintį, šis atsakymas reiškia, kad DI plėtotė yra savitikslė, kad visi kiti socialiniai ar etiniai poreikiai privalo būti subordinuoti jai. Juk ar DI plėtotė nėra Kristaus karalystės plitimas šioje žemėje?
Dabar suprantame, kodėl Thielis Donaldą Trumpą laiko Kristaus kariu: tarptautinės tvarkos griovimas yra Kristaus kova prieš Antikristą.
Prancūzijos akademijoje užklaustas apie ateities planus, Thielis tiesiog atsisakė atsakyti į šį klausimą, tuo nustebindamas auditoriją (atsakymas buvo mįslingas ir keistas – jį komentuoti turėčiau atskirai). Bet jo ateities pasaulio vizija yra gerai žinoma. Ji siejasi su kito JAV mąstytojo, Curtio Yarvino, idėja apie tai, kad JAV ir pasaulis turėtų grįžti į priešrevoliucinius laikus (turimos omenyje XVIII a. JAV demokratinė revoliucija ir Didžioji Prancūzijos revoliucija), atsisakyti demokratijos ir grįžti į feodalizmą. Valstybės turėtų vėl tapti monarchijomis (Trumpas – JAV karalius?)
Sutikdamas su feodų atgaivinimo idėja, Thielis skiriasi nuo Yarvino tuo, kad yra dar radikalesnis: būtina atsisakyti valstybės apskritai, įkuriant, kaip jau minėjau, kokius 5000 vienetų (feodų), kurių kiekvienas būtų valdomas verslo įmonės principais vieno ar keleto verslininkų, sugebančių būti išties laisvais žmonėmis. Kiti įmonės (feodo) nariai (mes visi) jiems paklustų, nes iš prigimties laisvi būti negali. Thielis atgaivina klasikinę filosofijos temą, žinomą šeimininko ir vergo dialektikos pavadinimu. Dirbtinis intelektas – galingas instrumentas, leisiantis laisviesiems išsaugoti šią distopinę tvarką amžiams (čia nekomentuosiu transhumanistinio Thielio projekto – laisvųjų tapimo nemirtingais).
Galime nustebti. Kodėl Thielis, pasisakantis prieš valstybę, remia Trumpą? Argi šis prezidentas neakcentuoja stiprios nacionalinės valstybės ir jos absoliutaus suverenumo? Argi jis ir jo šalininkai nesiekia, kad šūkis „pirmiausia Amerika“ ir visas MAGA judėjimas atsikartotų visur – kiekvienoje pasaulio valstybėje? Kaip tai suderinti su Thielio siekiais padalinti žmoniją į 5000 vienetų?
Iš pirmo žvilgsnio, Thielio sprendimas remti Trumpą atrodo nesuderinamas su jo planais. Ne veltui jis nuo pat 2015 m. stipriai stebino visus kitus Silicio slėnio guru. Bet pagalvojus, šio sprendimo motyvai tampa aiškūs ir logiški. Juk Trumpas griauna. Sugriovęs tarptautinę tvarką, sustiprinęs kelių stipriausių valstybių jėgą ir ambicijas (mažosios valstybės natūraliai taps jų vasalais), jis, galbūt pats to nenorėdamas, sukels įtampą ir karą – pasaulinį chaosą. Trumpo paliktų griuvėsių – naujos statybos aikštelės – kaip tik ir reikia Peteriui Thieliui, turbūt ir kitiems milijardieriams, puoselėjantiems distopinės visuomenės idėją. Todėl jie remia Trumpą. Jie juo naudojasi kaip buldozeriu, kuriam sugriovus senąjį pasaulį, pasinaudojus dirbtiniu intelektu bus galima sukonstruoti naują: distopinį, religiškai mistinį ir hierarchinį, antidemokratišką ir antivalstybinį.
Susitikimui su Thieliu pasibaigus, akademikai dalijosi įspūdžiais. Vienas teigė, kad Thielio pasaulėžiūroje atgimsta antikinis gnostinis judėjimas. Kiti svarstė apie tai, kad JAV ir pasaulio demokratiškumui išties kilęs pavojus. Viena akademikė prisiminė kai kurias Žako Lacano įžvalgas ir rėžė tiesiai: dalyvavome susitikime su bepročiu.
O man iš galvos neišėjo Apreiškimo Jonui, knygos, kurią taip mėgsta cituoti Peteris Thielis, eilutė (Apr 13, 11): „Ir aš regėjau dar kitą žvėrį atslenkant nuo sausumos. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinėlio, bet kalbėjo kaip slibinas“.
