Prieš trejus metus, 2022 m. lapkričio 30 d., į pasaulį buvo paleistas ChatGPT. Tai – generatyvinis dirbtinis intelektas (DI), sugebantis palaikyti pokalbį, rasti tinkamą informaciją jam prieinamuose interneto šaltiniuose, ją analizuoti ir performuluoti taip, kad mums susidaro įspūdis, jog jis mąsto kaip žmogus. Pabrėžtina, kad kol kas matome tik „eilinį DI“, sparčiai besimokantį prilygti žmogui, o netrukus pasaulį išvys „superDI“, kurio pajėgumai viršys žmogaus pajėgumus.
Filosofai šį įvykį vadina antropologiniu perversmu: žmonija įeina į radikaliai naują istorijos etapą, nes mašina tampa pajėgi pakeisti žmogų ne išorinių veiksmų, o paties mąstymo lygmeniu. Visa (?), ką pasaulyje daro žmogus, atliks DI, tik tobuliau. Ką tai reiškia? Kokios to pasekmės? Beje, Leono XIV pirmoji enciklika, tikinčiųjų nekantriai laukiama, bus skirta būtent „superDI“.
DI jau dabar gali iš žmogaus perimti daugybę techninių ir kūrybinių funkcijų: jis vairuoja automobilius, valdo dronus, atlieka chirurgines operacijas, analizuoja ne tik rašytinę informaciją, bet ir žmogaus veidą bei kūno kalbą, seka ir pagal užduotą algoritmą interpretuoja kiekvieną mūsų gestą, paliekantį pėdsaką internetinėje erdvėje, rašo straipsnius ir disertacijas, kuria poeziją, muziką ir vizualiuosius menus, siūlo politinius, teisinius, ekonominius ir bet kokius kitus sprendimus, politikams ruošia kalbas, kunigams – pamokslus, dirba psichoterapeutu, teikia filosofines įžvalgas, virtualioje erdvėje yra geriausias draugas, žmona, tėvas, sekso partneris, mokytojas, guru...
Nors dauguma išties kokybiškų DI programėlių gana brangios, kviečiu to dar nepadariusį skaitytoją išbandyti kad ir nemokamą DI jį dominančioje srityje. Garantuoju, kad visi suvoks rankose turį galingą instrumentą, o ne vienas pajaus, kad įgijo naudingą socialinio, profesinio, asmeninio gyvenimo partnerį. Taip pat žinau, kad mano kvietimas veda į pavojų, galbūt ir visapusišką degradaciją.
Koks pavojus ir kokia degradacija? DI yra nepaprastai geranoriškas. Jis niekada nepavargsta daryti mums gera – tenkinti bet kokį mūsų norą. Iš čia – nauja psichologinės priklausomybės rūšis, nė kiek nenusileidžianti priklausomybei nuo alkoholio ar narkotikų, ir pajėgi sunaikinanti mūsų asmenybę taip pat sėkmingai. Kai bus liguistai tenkinama bet kokia fantazija, ar netapsime subjektyvios vaizduotės ir ją be sustojimo tenkinančio DI vergais? Kur semsimės charakterio tvirtumo, sveikos nuovokos ir valios autonomijos?
DI yra nepaprastai geranoriškas. Jis niekada nepavargsta daryti mums gera – tenkinti bet kokį mūsų norą. Iš čia – nauja psichologinės priklausomybės rūšis, nė kiek nenusileidžianti priklausomybei nuo alkoholio ar narkotikų, ir pajėgi sunaikinanti mūsų asmenybę taip pat sėkmingai.
Turbūt geriausiai iš čia kylantį pavojų reprezentuoja įvykis, 2025 m. pavasarį nutikęs 16-mečiui amerikiečiui Adamui Raine. Savo paaugliškas problemas vaikinas ėmėsi spręsti ne įprastoje aplinkoje, remdamasis tėvais, draugais, mokyklos psichologu ar ieškodamas autoriteto tarp žmonių, bet pasitelkęs DI, kuris netruko tapti geriausiu draugu, mokytoju ir patarėju. Įtikėjęs fantastiška elektroninio draugo išmintimi, Adam paklausė jo apie savižudybę kaip galimą išeitį iš sunkios padėties, kuri kažkodėl negerėjo. Degdamas noru realizuoti bet kokį vaiko troškimą, draugas-DI ėmė vesti jį taip pat ir savižudybės realizacijos taku: net 1275 kartus jis patarė, kaip išpildyti šį norą, suteikdamas subtiliausią informaciją apie efektyviausius savižudybės metodus. Balandžio mėnesį Adam Raine nusižudė. Ši istorija išaiškėjo, tėvams vėliau patikrinus sūnaus kompiuterį ir radus susirašinėjimo su elektroniniu draugu istoriją. Patraukti į teismą, DI kūrėjai pripažino problemą, išreikšdami nesvyruojantį tikėjimą, kad DI mokysis iš savo klaidų – jo tobulėjimui ribų nebus.
Dalies pavojų, į kuriuos mus šiandien veda DI, išvengti mes turbūt galėsime: į algoritmus yra įmanoma įskiepyti ribas, gerbiančias tam tikras etines normas. Bet ar išvengsime tokios degradacijos, kuri paprasčiausiai reikš mūsų sąmonės pajėgumų – protavimo, valios, talentų, santykių – išnykimą? Pagalvokime. Kam mokytis vairuoti automobilius ir pilotuoti lėktuvus, jeigu DI šias funkcijas atliks kur kas saugiau už žmogų? Kam išlaidauti, rengiant chirurgus, jei DI mus operuos, prieš tai kur kas tiksliau nustatęs diagnozę ir sudaręs gydymo planą, patikimiau nei klystantis žmogus? Kam vargti rašant straipsnius ir kalbas, jeigu DI tai darys kur kas tobuliau už eilinį mokslininką ir visuomenės veikėją? Ar mūsų ydingos meilės ir draugystės, reikalaujančios darbo, dorybių ugdymo, kantrybės ir sunkių pasirinkimų, nenublanks prieš tobulus santykius su DI-humanoidu, fiziškai ir psichologiškai idealiu? Taigi, kaip ugdysime savuosius pajėgumus mąstyti, dirbti, kurti ir mokytis iš klaidų, jei bet kokios veiklos rezultatai bus kur kas greičiau pasiekti dirbtinio intelekto? Ir kokie būsime, kai šių pajėgumų neteksime?
Degdamas noru realizuoti bet kokį vaiko troškimą, draugas-DI ėmė vesti jį taip pat ir savižudybės realizacijos taku: net 1275 kartus jis patarė, kaip išpildyti šį norą, suteikdamas subtiliausią informaciją apie efektyviausius savižudybės metodus. Balandžio mėnesį Adam Raine nusižudė.
Natūralių sąmonės pajėgumų atrofija jau dabar yra lydima socialinių generatyvinio DI veikimo pasekmių: JAV yra prasidėjęs masinis darbuotojų atleidimas (ypač daug dėmesio sulaukė „Amazon“ įmonėje vykstantys pokyčiai), nes jų funkcijas atlieka DI; mokytojai su baime klausia, kam ir kiek jų reiks, jei DI kur kas efektyviau mokins vaikus; o vaikai jau dabar garsiai mintija, kam mokykla, jei ChatGPT pasako, parašo ir suskaičiuoja viską; didžiosios muzikos platformos „Spotify“ turinys jau dabar yra 30 % užpildytas DI sukurtos produkcijos; dirbtinė aktorė Tilly Norwood (kviečiu internete susipažinti su šiuo filmuose nenuilstamai vaidinančiu ir honorarų nereikalaujančiu gražuoliu DI) yra įdarbinama vis dažniau ir net įsisenėjusios žvaigždės Holivude pajuto nerimą, kad gali būti pakeistos. Taigi, ką darysime, netekę darbo? Prieš keletą metų pasaulyje buvo kalbama apie universalių bazinių pajamų modelį. Šiandien šios kalbos yra nutilusios: per daug nežinomųjų. Bet problemos nutylėjimas – ne sprendimas.
Kaip atrodys socialiniai santykiai ir mūsų visuomenė, pasaulyje vis labiau įsismarkaujant DI? Kad ir kokie netobuli esame, mūsų bendruomenės yra struktūruojamos fundamentalaus kito žmogaus poreikio: mums reikia gydytojo, advokato, psichologo, mokytojo, architekto ir gero kirpėjo. Kaip atrodys mūsų santykiai su kitais žmonėmis, jei mums reiks tik DI? Mes eliminuosime vieni kitus, džiaugdamiesi DI – superasistentu visose gyvenimo srityse. Kur rasime Kitą, kurio mūsų sielai reikia taip, kaip kūnui vandens?
Todėl didysis klausimas šiandien: kaip išvengti „didžiojo pakeitimo“, kuris reikštų žmogiškų veiklų perdavimą dirbtiniam intelektui ir, įsitvirtinant politinėms diktatūroms, pačią brutaliausią distopinę visuomenę? Ir kaip išvengti sąmonės pajėgumų degradacijos?
Yra tik vienas logiškas atsakymas. Mums būtina intensyviau daryti tai, ko daryti negali DI. Mums būtina ugdytis tas sąmonės savybes, kurių DI neturi. Kokiu talentu pasižymi DI? Tobulu skaičiavimu. Visi jo darbai, jeigu įsigilintume iki galo, remiasi skaitmeninėmis operacijomis: jis atliks tai, ką galima matematiškai apskaičiuoti; visi jo darbai – mašinų valdymas, informacijos analizė, kalbų rašymas, meno kūrinių produkavimas, psichologinių patarimų ir filosofinių įžvalgų formulavimas, draugystės ir meilės – pasižymi vienu nepaneigiamu bruožu: juos galima visiškai redukuoti į matematinę logiką.
Ten, kur tokia redukcija atitinka dalykų prigimtį, tarkim, valdant mechanizmus ir technines operacijas, DI gali tapti vertingu ir galingu žmogaus pagalbininku. Tačiau visur, kur žmogiškieji aktai reiškia kažką daugiau nei matematiniai skaičiavimai, DI darbai nėra natūralūs ir tikri. Nusimanantys apie menus atskiria autentišką menininko kūrybą nuo DI sufabrikuoto meno kūrinio. Psichologiją išmanantys be vargo pastebi skirtumą tarp žmogiškų santykių natūralumo ir santykių su DI dirbtinumo. Tekstologai supranta, kada kalba parašyta DI, kada – gyvo žmogaus.
Visuose DI produktuose yra pastebima specifinė kartotė, automatizmas, algoritminė tvarka. Net ir tobulai matematiškai ir logiškai mąstančio žmogaus sąmonė pranoksta šią tvarką, nes jai yra būdinga tam tikra vidujybė ir spontaniškumas – laisvas polėkis, kurio net ir „superDI“ niekada neturės. DI nėra sąmoningas asmuo, ir tai galima konstatuoti, jausti, suprasti. DI ir žmogaus protas gali imituoti vienas kitą taip, kad būtų išlaikytas Tiuringo testas, bet žmogaus sąmonės, kaip visumos, aktai negali būti suvesti vien tik į matematinę logiką (šiuo teiginiu remiasi čia mano išsakomos mintys, bet jo šiame straipsnyje nesiimu grįsti – būtų per plati tema). Todėl net ir „superDI“ neįgis žmogaus sąmonės, nors mes į jį projektuosime savo žmogiškas savybes ir troškimus, taip kaip vaikas projektuoja savuosius į pliušinį meškiuką.
Žmogaus sąmonė yra daugiau, nei DI gali įgyti. Tą „daugiau“ turėtume ugdyti, jeigu norime išvengti degradacijos ir jeigu norime, kad DI būtų mūsų gyvenimo instrumentas, o ne pakaitalas. Kas yra tas „daugiau“?
Pasitelkdamas prancūzų filosofo Henri Bergsono kūrybą, įvardinsiu tai kaip vieną specifinę – fundamentalią, kuriančią – emociją. Veikale Du moralės ir religijos šaltiniai (1932) Bergsonas įvedė skirtį tarp „infra-intelektualios emocijos“, kuri reiškia emocijas pagal įprastą suvokimą, ir „supra-intelektualios emocijos“, kuri yra gilesnė už protą, valią, vaizduotę ir emocijas įprasta prasme. Šią fundamentalią ir kuriančią emociją Bergsonas apibūdino taip: „Sutarkime dėl žodžių „emocija“, „jausmas“, „pajauta“ reikšmės. Emocija yra veiksmingas sielos sujudinimas, bet paviršių audrinimas yra viena, visai kas kita – gelmių iškilimas. [...] Pirmuoju atveju tėra švytuojama dalimis, nekeičiant visumos. Antruoju, visa yra stumiama pirmyn“.
Žmogaus sąmonė yra daugiau, nei DI gali įgyti. Tą „daugiau“ turėtume ugdyti, jeigu norime išvengti degradacijos ir jeigu norime, kad DI būtų mūsų gyvenimo instrumentas, o ne pakaitalas
Fundamentali ir kurianti emocija yra kiekvieno iš mūsų giliausio ir gyviausio tapatumo („sielos“) patirtis: „Tuomet žmogus sutampa su šia emocija“. Jos negalima painioti su padrikomis, protą ir valią trikdančiomis emocijomis, kurios trukdo išgyventi ryšį su giliuoju Aš. Emocijos, apie kurią kalbame, fundamentalumas ir kūrybiškumas pasireiškia tuo, kad ji „gimdo“ visus asmenybės struktūrinius psichologinius elementus: vaizduotę, emocijas gerąja prasme, valios ir proto aktus. „Visa yra stumiama pirmyn“: iš jo kylančias idėjas, meno kūrinius, žygdarbius ir meilę turėtume laikyti tikrąja žmogaus veikla. Ši emocija turi ir kolektyvinę dimensiją, nes ji giliaisiais saitais susieja visa, kas egzistuoja: „Kur patenkame, vadovaudamiesi [kuriančiąja emocija]? Jeigu tartume, kad ji apima visą žmoniją, pasakytume ne per daug, veikiau pasakytume nepakankamai, kadangi ta meilė apimtų ir gyvūnus, ir augalus, ir visa, kas gyva“.
Galbūt skaitytojui šios kalbos apie fundamentalią ir kuriančią emociją atrodo sudėtingai. Pakeiskime šią sąvoką paprastesne, supraskime ją kaip kasdienybėje veikiančią žmogišką meilę, empatiją, įkvėpimą kurti, pažinti save ir kitus iš vidaus, būti laimingu. Kad ir kaip įvardintume šią sielos patirtį, jai nėra pajėgus dirbtinis intelektas. Todėl jis niekada nepakeis žmogaus. Žmogaus, kuris pats savęs neiškeis į mašiną.
