Minime stambaus masto Rusijos karo prieš Ukrainą ketvirtąsias metines. 2017 m. atlikau trumpą mokslinę stažuotę Kyjive. Ten susipažinau su Andrejumi, jaunu doktorantu. Švelnaus charakterio, linksmą jaunuolį ukrainiečių kolegos vadino Andreika. Jis dėl to nepyko, nejučiomis ir pats ėmiau jį taip vadinti. Ukrainoje jau buvo praūžęs Maidanas, jau vyko karas Donbase. Patriotinės nuotaikos Kyjive buvo stiprios ir man asocijavosi su vaikystėje išgyventu Sąjūdžiu.
Bet Andreika neatrodė tų nuotaikų apimtas. Bendraudamas su juo, jaučiau patriotinį kontrastą. Ypač ryškus skirtumas nuo vakarų ukrainiečių, su kuriais buvau susipažinęs dar 2010 m., kai dalyvavau konferencijoje Lvive. Anuo metu, gerokai prieš Maidaną, jie jau degė priešiškumu Rusijai ir kiek stiproku Europos idealizavimu, buvo karšti Ukrainos nacijos ir orientacijos į Vakarus šalininkai. 2017 m. panašiai jau buvo nusiteikęs Kyjivas.
Bet ne Andreika. Jis buvo iš Donecko. Ukrainietiškai nekalbėjo ir mokytis neketino. Su ironija ir nepasitikėjimu vertino Ukrainoje po Maidano vykstančius pokyčius, kritikavo provakarietišką Porošenkos valdžią, nors, žinodamas mūsų, lietuvių, pažiūras, buvo atsargus ir visada meiliai šypsojosi. Manau, tuomet tokių buvo dauguma visoje Ukrainoje į rytus nuo Kyjivo.
Andreika yra ten, Kyjive. Jis gina mane. Ir jis yra labai pavargęs.
Andreika norėjo pamatyti pasaulį, pakeliauti po Europą. Turbūt dėl to stengėsi su mumis, lietuviais, susidraugauti. Po kelių mėnesių pakviečiau jį dalyvauti viename renginyje Vilniuje, dar po metų – konferencijoje Paryžiuje. Jis džiaugėsi kelionėmis, bet nedegė troškimu sublizgėti kaip mokslininkas. Neilgai trukus metė doktorantūrą ir ėmėsi kitų, jam labiau tinkančių, darbų. Tokiomis aplinkybėmis mūsų ryšiai nutrūko.
Tačiau 2023 m. rugsėjį netikėtai iš Andreikos gavau žinutę. Pastebėjau, kad socialiniuose tinkluose jo įrašai – jau ukrainiečių kalba, dažni raginimai kovoti už Ukrainą ir rinkti pinigus amunicijai. Mane jis informavo apie Kyjivo apšaudymus, parašė: „Nekenčiu rusų.“ Neslėpė, kad sunku, bet dėkojo už Europos ir Lietuvos paramą, buvo energingas ir optimistiškas. Tada pagalvojau: jeigu jau Andreika tapo tokiu patriotu, tai tokie tikrai tapo visi ukrainiečiai. Supratau, kad šis karas suvienijo tautą, pažadino valią gintis, visiems laikams ją atplėšė nuo Rusijos ir suteikė jėgų pačiai kurti savo ateitį. Tai buvo 2023 m. rugsėjis. Po to su Andreika nebendravau, kiekvienas turėjome savų rūpesčių.
Bet jis man vėl netikėtai parašė šių metų vasarį, prieš keletą dienų. Pasakė, kad gyvas ir sveikas, bet kad gerų naujienų jau nebesitiki. Pajutau, kad kažkas vyksta. Pajutau, kad Andreika pavargęs. Paprašiau, kad papasakotų daugiau. Atsakė taip: „Nesinori palikti miesto, bet daugiau nebėra jėgų.“ Tada kūnu suvokiau, kaip sunku yra Kyjive, kad žmonės – visiškai išsekę, ant ribos. Andreika tęsė: „Elektros duoda retai, visą laiką šaudo.“ Ir – šiurpą keliantis sakinys: „Jau labai daug vyrų pasiėmė karas.“ Toliau – toks apibendrinimas: „Gyvenu lyg baisiame sapne.“
Pajutau, kad Andreika pavargęs. Paprašiau, kad papasakotų daugiau. Atsakė taip: „Nesinori palikti miesto, bet daugiau nebėra jėgų.“ Tada kūnu suvokiau, kaip sunku yra Kyjive, kad žmonės – visiškai išsekę, ant ribos. Andreika tęsė: „Elektros duoda retai, visą laiką šaudo.“ Ir – šiurpą keliantis sakinys: „Jau labai daug vyrų pasiėmė karas.“ Toliau – toks apibendrinimas: „Gyvenu lyg baisiame sapne.“
Ieškojau žodžių, kaip jį sustiprinti. Bet taip aiškiai jutau savo bejėgiškumą. O Andreika tęsė: „Bet kažkur išvažiuoti irgi baisu.“ Mane ir vėl nukrėtė šiurpas, tik dar aštresnis, nes supratau, kad nuo 2023 m. rugsėjo buvau užsiliūliavęs ukrainiečių jėga ir optimizmu, bet neįvertinau, koks baisus yra karas, koks siaubingas nuovargis, kad jėgos senka, kad vilties nebelieka. Pagaliau, Andreika parašė dar vieną, pačią baisiausią žinutę: „Никому мы не нужны. Niekam mes nereikalingi.“ Taip gauni liudijimą: tiršta naktis gaubia Ukrainą.
Aš, žinoma, puoliau rašyti, kad mes nuolat apie juos galvojame, kad jie labai reikalingi, nes nuo jų priklauso pasaulio ateitis, nuo jų priklauso visų gerų žmonių pasaulyje likimas. Jis padėkojo ir nutilo.
Andreika yra ten, Kyjive. Jis gina mane. Ir jis yra labai pavargęs.
2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo totalų karą prieš Ukrainą. Visi pamename, kokį milžinišką nerimą tai sukėlė Lietuvoje. Keista, bet tą akimirką, kai išgirdau šią baisią žinią, mane nusmelkė galinga intuicija: Ukraina nebus nugalėta, Rusija sau pasirašė mirties nuosprendį. Vasario 26 d., kai komentatoriai Europoje vieningai kalbėjo, kad Ukraina geriausiu atveju atsilaikys keletą savaičių, savo „Facebooke“ įrašiau tokius žodžius: „Šio karo baigtis – jaunos, gyvybingos, galingos valstybės Ukrainos galutinis susiformavimas ir įžengimas į Europą. Pasenusiai Europai Ukraina grąžins jaunystę ir suteiks būtiną kūrybinį impulsą. O putiniška Rusija pradeda grimzti į savo pražūtį.“
Ir šiandien tikiu šiais žodžiais bei juos ištarusia intuicija. Bet Andreikos skausmas ir nuovargis kelia didelį nerimą. Atrodo, kad mūsų žmogiška pareiga yra visiškai aiški: negailint savęs, padėti Ukrainai!
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
