Demokratiniai rinkimai tapo keistai panašūs į telefono programėlių atnaujinimus (angl. auto-update). Ir vieni, ir kiti kelia miglotą lūkestį, kad kažkas po jų ims veikti geriau; abiejų eigos kaip individai visiškai nekontroliuojame; nei vienų, nei kitų vidinių procesų gerai nesuprantame; galiausiai, ir apie vienus, ir apie kitus sužinome iš telefono ekrano (ypač įteisinus internetinį balsavimą).
Laukiant vis naujų valdžios rinkimų (Lietuvoje, Jungtinėse Valstijose, Vengrijoje, Prancūzijoje ar kitur), panašiai kaip laukiant naujos naudojamų technologijų versijos, – į neįprastą kombinaciją susilieja fatalizmo ir entuziazmo sentimentai. Net nežinant ir net nelabai stengiantis sužinoti, ką tiksliai duos nekontroliuojama inovacija, vis tiek tvyro būsimo efektyvumo padidėjimo lūkestis.
Anot filosofo Jacques‘o Ellulio, modernios visuomenės yra grįstos nuolatiniu techninių metodų tobulinimu, o nebe tikslų apmąstymu. Procesų (ekonominių, politinių, moralinių, estetinių) efektyvumą didinantys metodai čia tampa nebe įrankiais, o savitiksliais. Dažnėjančios inovacijos visiškai nebeturi pateisinti savo reikalingumo individams, tai individai turi prisitaikyti ir įrodyti savo reikalingumą tokioms inovacijoms. It priedėliai prie aparato. Demokratiniai rinkimai, kaip metodas efektyviau reguliuoti politinius procesus, tampa matomi kaip gėris savaime, o nebe kaip įrankis siekti visuomenei vertingų tikslų (pvz., laisvės).
Tedas Kaczynskis savo manifeste teigia, kad taip yra todėl, kad technologinėje visuomenėje technikos pažanga ideologiškai yra surišta su individo laisvės samprata. Tapo nebeįmanoma pateisinti savo laisvės autonomiškai nuo technologinio progreso. Technologija reikalauja standartizacijos, gamybinės disciplinos ir centralizuotos procesų kontrolės – visa tai nesuderinama su jokia tikra laisvės samprata. Fabrikas ar skaitmeninis algoritmas – nėra ir niekada nebuvo laisvės erdvė, tai buvo politikos sritis. Problema technologinėje visuomenėje – kad politika tapo suprantama kaip didelis virtualus fabrikas.
Pabėgimas į miškus ar kalnus tolyn nuo technologijų negali duoti laisvės, nes tik izoliuoja nuo kitų individų, o ne nuo technologinių procesų. Kritikuoti technologinį procesą – taip pat bergždžias darbas (neskaitant pramoginio formato), nes niekas rimtai į tokią kritiką nereaguos. Šiuo metu turbūt ryškiausiai tai iliustruoja debatų dėl dirbtinio intelekto (toliau – DI) lėkštumas.
Demokratijos susiliejimas su technologine visuomene ne tik prieštarauja laisvei ar politinei savivaldai (nieko nevaldome, jei keliaklupsčiaujame efektyvumo stabui). Jis yra ir giliai demoralizuojantis, nes reikalauja ne tik tylaus paklusnumo efektyvumo taisyklei, bet ir aktyvaus to paklusnumo liaupsinimo.
Viešąją informacinę erdvę užpildę entuziastingi raginimai nebijoti DI pažangos, kurie vietomis praskiedžiami fatalistiniais padūsavimais, kad prie techninio progreso vis tiek neišvengiamai teks prisitaikyti, atrodo kaip pseudodiskusijos vien dėl to, kad juose niekada nenurodomas joks lygiavertis ir karikatūra nepaverstas „bijantysis“ – joks oponentas, su kuriuo būtų mėginama rimtai diskutuoti.
Kiekviena nauja technologinė inovacija žada išlaisvinimą per efektyvumo padidėjimą, bet taip tik labiau riboja individų laisvę. Lieka vis mažiau galimybių gyventi be amžinų sistemos atnaujinimų – ar jie būtų technologijų, ar valdžios rinkimų pavidalais. Naujai iš technologinės pažangos atsirandančias nelaisves čia žada kompensuoti tik dar naujesnės technologijos.
Individai uždaromi amžiname pasaulietinio išganymo laukime. Iškalbingas pavyzdys yra technooligarchas ir vienas svarbiausių DI diegėjų Samas Altmanas, kuris paskutiniais metais investuoja į naują kriptovaliutą „Worldcoin“, turinčią ateityje tapti efektyviu sprendimu DI sugriautai pasaulio darbo rinkai. Kitaip tariant, tas pats prekeivis, kuris pardavė pasauliui nuodą, ateityje planuoja pardavinėti priešnuodį.
Natūralus klausimas, kodėl laisvę ir individo autonomiją deklaratyviai liaupsinančios demokratinės visuomenės nieko nedaro, kad aptartą laisvei priešingą technologinę stabmeldystę sureguliuotų? Nesileidžiant į konspirologiją ar piktnaudžiavimo galia teorijas, galimas atsakymas skambėtų taip: pati demokratija yra technologinę visuomenę palaikantis metodas. Priedėlis prie technikos.
Pasak filosofo Alexis de Tocqueville‘io, demokratija skatina centrinės valdžios galios augimą ir diegia šiam procesui palankius žmonių papročius – t. y. pataikavimą daugumos nuomonei ir konformizmą valdžios atžvilgiu. Tuo metu techninė pažanga reikalauja formuoti efektyvumui palankias žmonių dorybes – begalinę socializaciją (darbe ir laisvalaikyje); kolektyvizmą, procesų standartizaciją ir jų prilyginimą moraliai teisingam pasirinkimui. Taigi demokratijos ir technologinės visuomenės diegiami papročiai beveik idealiai persidengia ir vieni kitus papildo.
Nelaisvę technologinėje visuomenėje galima būtų vaizdžiai apibrėžti kaip negalėjimą tiesiog ištraukti techninio aparato kištuko, kad jį išjungtum. Kaip negali išjungti DI, kriptovaliutų ar kompiuterinių virusų, taip negali nieko perjungti ir demokratiniuose papročiuose. Demokratijos susiliejimas su technologine visuomene ne tik prieštarauja laisvei ar politinei savivaldai (nieko nevaldome, jei keliaklupsčiaujame efektyvumo stabui). Jis yra ir giliai demoralizuojantis, nes reikalauja ne tik tylaus paklusnumo efektyvumo taisyklei, bet ir aktyvaus to paklusnumo liaupsinimo.
Kaip teigė J. Ellulis, tapome barbarais nuo persisotinimo civilizacija. Laukti vėl ir vėl pasikartojančio proceso (programėlių atnaujinimo ar demokratinių rinkimų), kurio niekaip realiai nekontroliuoji, ir viltis, kad jis pagerins tavo gyvenimą, gali būti neišvengiama (panašiai kaip laukiant giedro dangaus ar šiltos vasaros). Vis dėlto kalbant apie politinį gyvenimą tokio laukimo negalima vadinti laisve.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
