Seime atsiradus ketinimams keisti LRT įstatymą, konkrečiai – vadovo atleidimo tvarką, kilo protestai – vieni didžiausių per pastaruosius dešimtmečius. Protestų iniciatoriai akcentuoja, kad siekia ginti ne konkretų žmogų, t. y. dabartinę direktorę, bet LRT nepriklausomybę nuo politikų kišimosi.
Politikai, žiniasklaidos ekspertai ir paprasti žmonės turi skirtingų nuomonių, kaip turėtų būti valdomas LRT. Vienas diskusijos ir politinės kovos sluoksnis yra apie tai. Tačiau sekant diskusijas viešojoje erdvėje atrodo, kad yra ir gerokai platesnė takoskyra.
Yra žmonių, kurie labai kritiškai žiūri į tai, kaip viskas susiklostė Nepriklausomoje Lietuvoje. Iš esmės jie nepatenkinti tuo, kaip gyvename dabar. Neabejoju, kad jie tam turi rimtų ir greičiausiai skirtingų priežasčių. Jie yra nepatenkinti ilgiausiai šalį valdžiusiomis partijomis, o labiausiai, žinoma, konservatoriais. Tačiau politikai, kurie žada drastiškų pokyčių, suteikia jiems vilties. Atrodo, kad LRT jiems yra tapęs platesnio nepasitenkinimo valstybės institucijomis simboliu.
Manau, kad protestuojančius už LRT nepriklausomumą vienija visai kitoks požiūris į dabartinę mūsų šalies situaciją. Jiems iš principo patinka tai, kokia Lietuva tapo per 35 Nepriklausomybės metus. Jie iš esmės yra patenkinti tuo, kokia yra demokratijos padėtis šalyje. Taip pat jie tiki, kad Lietuvoje yra laisvas žodis, o LRT yra pakankamai geras visuomeninis transliuotojas. Beje, pačių socialdemokratų užsakymu prieš mėnesį atlikta visuomenės apklausa parodė, kad 62 proc. žmonių mano, kad LRT visiškai arba greičiau objektyviai pateikia informaciją apie Lietuvos politines aktualijas.
Žodžiai „iš principo“, „iš esmės“, „pakankamai“ nurodo į visų šių dalykų netobulumą. Jei pradėtume kalbėti apie kiekvieno mano paminėto reiškinio trūkumus, sąrašas būtų ilgas ir kiekvienam skirtingas. Tačiau juos vienija teigiamas vertinimas to, kas sukurta Nepriklausomoje Lietuvoje.
Protestuose už LRT nepriklausomumą pasisakę Eglė Bučelytė ir Andrius Mamontovas man atrodo kaip tik tie žmonės, kurie savo gyvenimais įkūnija kartą, turinčią ką ginti. Jie nėra aktyvūs politinių procesų dalyviai, bet lemiamais momentais buvo ten, kur buvo kuriama istorija. Turiu omenyje paskutinę E. Bučelytės transliaciją iš LRT pastato Sausio 13-ąją ir A. Mamontovo dalyvavimą „Roko marše“ ir kartu su kitais surengtą koncertą, skirtą Spaudos rūmams 1990-aisiais apginti.
Man atrodo, kad tai yra geras ženklas, jog yra tiek žmonių, kurie vertina ir yra pasiruošę ginti Nepriklausomos Lietuvos pasiekimus. Beje, socialdemokratams, kaip vienai iš ilgiausiai per pastaruosius 35 metus valdžioje buvusių partijų, gal labiau tiktų stovėti su tais, kurie vertina tai, ką pavyko sukurti, o ne su tais, kurie atėjo klibinti mūsų valstybingumo pamatų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
