2022 metais pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) matematikos dalies neišlaikė 40 proc. visų šalies dešimtokų! Tragedija, tiesa? 2023 metais tokių mokinių buvo... 26 proc.
Ar toks didelis skirtumas tarp vienų metų rezultatų yra todėl, kad 2023-iųjų dešimtokai buvo visa galva protingesni už 2022-ųjų? Statistiškai tokiais skirtumais būtų sunku patikėti. Kur kas realiau – kad vienais metais testas buvo gerokai lengvesnis nei kitais.
Gyvename realybėje, kurioje kasmet kritikuojame egzaminus dėl keistų užduočių, sudarytojų padarytų klaidų, o skirtingų metų rezultatų palyginti negalime, nes nuolat keičiasi tiek egzaminų sudėtingumas, tiek kriterijai.
Tačiau tokios aplinkybės netrukdo manyti, kad galime nulemti 16-mečių gyvenimą vieno testo rezultatais.
Šiuo metu verda diskusijos dėl atšauktos dešimtokų kartelės, siekiant pereiti į 11-ą klasę. Šis sprendimas yra vertinamas gausybės kitų ministerijos sprendimų kontekste, tačiau noriu argumentuoti, kodėl dešimtokų slenkstinio balo atšaukimas buvo labai teisingas sprendimas.
Kasmet keičiasi net tik PUPP sudėtingumas. Analizuojant duomenis labai aiškiai matyti, kad testo neišlaikymas nėra tik vaiko motyvacijos problema. Žvelgiant į visą mokyklų tinklą galima nuspėti, kur besimokantys vaikai gerokai prasčiau išlaikys pasiekimų patikrinimus – pavyzdžiui, ypač mažose regioninėse mokyklose, kurių dalyje trūksta dalykų mokytojų, ar pagrindinėse mokyklose Vilniuje, palyginus su kitomis sostinės mokyklomis.
2019 metais Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos užsakymu buvo atliktas įdomus tyrimas –analizuoti pasiekimai vaikų, kurie baigė mokyklas prieš pat jas uždarant arba tas mokyklas, kurias planuojama uždaryti. Šių vaikų rezultatai buvo palyginti su kitomis mokyklomis. Abiem atvejais – tiek jau uždarytų mokyklų, tiek tų, kurios greičiausiai bus uždarytos – rezultatai buvo prastesni.
Naudoju tai kaip pavyzdžius, kad parodyčiau, jog švietimo lauke yra tendencingų ir sisteminių problemų, aiškiai sukeliamų suaugusiųjų – nuo sunkių sprendimų nepriimančių ministrų ar merų iki Seimų (daugiskaita) ar savivaldybių tarybų narių. Dar pridėkime besikeičiančias programas, pandemijos padarinius, mokytojų trūkumą ir paklauskime savęs – ar tikrai neišlaikytas testas yra tik vaikų motyvacijos problema? Jei šiemet mokykloje kelis mėnesius nebuvo matematikos mokytojo, kas už tai atsakingas?
Jei šiemet mokykloje kelis mėnesius nebuvo matematikos mokytojo, kas už tai atsakingas?
Galiausiai turime sau kelti klausimą, kokią šalies viziją kuriame. Neneigiu, kad egzistuoja ir motyvacinės mokinių problemos, su kuriomis reikia dirbti, tačiau kur kas didesnė problema yra 16-mečiai, kurie atsiduria... niekur. Pagal 2025 metų Eurostato duomenis, Lietuvoje virš 12 proc. jaunų žmonių (15–29 m.) niekur nedirba ir nesimoko. Tai – vienas prastesnių rodiklių ES, pagal jį mus lenkia tik kelios šalys.
Žvelgiant į pačią jauniausią – 18–24 m. – grupę, iškrentančią iš tolesnių mokslų, čia priešingai – Lietuvos rodiklis vienas geriausių ES, nes didelė dalis jaunuolių tęsia vienus ar kitus mokslus. Tačiau didžioji dalis iškritusiųjų iš mokymosi sistemos, o jų yra apie 6 proc., skirtingai nei kitose šalyse, nedirba ir net nenori dirbti.
Net neabejoju, kad įvedus dešimtokų slenkstį šis skaičius dar labiau paaugtų. Jei norime, kad Lietuva būtų gerovės valstybė, niekur nesimokantys 16-mečiai tikrai nėra tos valstybės vizijos dalis.
Jei norime, kad Lietuva būtų gerovės valstybė, niekur nesimokantys 16-mečiai tikrai nėra tos valstybės vizijos dalis.
O ką galime pakeisti?
Šiandien neturime nubrėžtos švietimo vizijos. Pavieniai sprendimai, įskaitant PUPP karteles ar egzaminų pakeitimus, niekaip nebuvo nei praeitos, nei dabartinės ministerijos susieti su didesniu paveikslu, kaip jie dera su visa likusia švietimo sistema ir kur norime nukeliauti per artimiausius penkerius ar daugiau metų.
Pateiksiu dalelę savo vizijos. Ne dėl to, kad ji būtų vienintelė, o todėl, kad nematau kitų ir norisi pradėti pokalbį.
Visų pirma siūlyčiau pasekti suomių ir estų pavyzdžiu ir įtvirtinti privalomą mokslą iki 18 metų. Nes dabar siūlantieji įvesti dešimtokų kartelę teigia, kad šie vaikai atsidurs profesinėse mokyklose. Jie pamiršta, kad 16-mečiams mokslas nebėra privalomas, o profesinių mokyklų tinklas net nepadengia visų savivaldybių.
Realybėje bent dalis šių vaikų atsidurtų gatvėje. Su pradinio ugdymo diplomu rankoje. Tad privalomas mokslas iki 18 metų bent jau užtikrintų, kad joks vaikas neiškristų iš sistemos ir mokytųsi vienokioje ar kitokioje mokykloje.
Visų pirma siūlyčiau pasekti suomių ir estų pavyzdžiu ir įtvirtinti privalomą mokslą iki 18 metų.
Antra, kad ir kaip skausminga, mes privalome sutvarkyti mokyklų tinklą ir suvienodinti įstojimą į gimnaziją ir vidurinio ugdymo pakopą. Šiuo metu Lietuvoje gimnazija prasideda 9-oje klasėje, o vidurinis ugdymas – 11-oje. Tad sprendimas nebeleisti mokiniui tęsti mokslų po 10-os klasės (jei jis neišlaiko ir perlaikymo metu) reikštų jo išmetimą iš mokyklos bendruomenės ir atskyrimą nuo draugų pusiaukelėje.
Tokios praktikos nesu mačiusi jokioje šalyje, kurios švietimo sistema norėtume sekti. 16-mečio psichikai tai tikrai labai didelis smūgis.
Vietoj to progimnazija galėtų baigtis, pavyzdžiui, 9-oje klasėje. Jei vis dėlto švietimo bendruomenė apsispręstų dėl slenksčio būtinybės, tuomet pakopos pabaigoje būtų laikomas pagrindinio ugdymo patikrinimas. Jo rezultatai galėtų lemti, į kokią tolesnę mokyklą vaikas keliauja. Tačiau tai būtų ne išmetimas iš bendruomenės, o nukreipimas į naują.
Viena ar kita forma tokia praktika dabar taikoma visose mūsų kaimyninėse šalyse ir Skandinavijoje. Kartu su ilgesniu privalomu ugdymu užtikrintume, kad nė vienas vaikas nebūtų pametamas ir išstumiamas iš švietimo sistemos.
Nors galėčiau pasiūlyti dar daug dalykų, paliksiu paskutinę mintį. Akivaizdu, kad, nepaisant dešimčių metų politikų kalbų apie profesinio ugdymo patrauklumo didinimą, toli nepajudėjome. Kartais tokiais atvejais reikia žingsneliu atsitraukti ir pagalvoti apie kitokias prieigas. Todėl siūlyčiau keliose savivaldybėse išbandyti praktinių gimnazijų, kaip atsvaros akademinėms gimnazijoms, steigimą.
Tokiose gimnazijose būtų susitelkiama į dalykų pritaikymą realiame gyvenime, sustiprintu lygiu mokomos šiuolaikinės technologijos, o mokiniai galėtų dalį modulių mokytis profesinėse mokyklose, tam jau šiandien sudaryta teisinė bazė.
Tai nėra vienintelis kelias, bet tai vizija, kurios dabar labai trūksta. Švietimo sistema, iš kurios joks vaikas neiškrenta ir kurioje nėra geresnių ir prastesnių vaikų – yra tik į skirtingus dalykus orientuoti vaikai, kuriuos mes matome ir padedame atsiskleisti jų potencialui.
