Demokratinė politika nėra gera vieta fantaziją turintiems žmonėms. Per paskutinį dešimtmetį Jungtinėje Karalystėje pasikeitė 7 premjerai, Prancūzijoje – net 9, Lietuvoje – tik 6, bet paskutiniu metu čia kaitos tempai pagreitėjo.
Tų premjerų pavardes jau mažai kas beprisimena ir net nebesistengia prisiminti. Įsimintinas gal tik pats amerikietiškus kalnelius primenantis emocinis klimatas, kai nuo kaitos lūkesčio iš atėjusio naujo politiko smunkama link nusivylimo, o lauktos kaitos vietoje gaunama tik daugiau valdžios kontrolės. Neblėstantis apetitas politines vizijas sutapatinti su reguliavimų sąrašais – ar tai būtų saugumo, švietimo, ekonomikos, migracijos, kultūros ar kitos sritys – yra vienas iš pastovių demokratinių valstybių bruožų, kuris pergyvena ateinančias ir nueinančias valdžias. Įdomu kelti klausimą, ar politikų siekis tokiu būdu lipti ant sprando savo pavaldiniams yra tų politikų ribotos fantazijos problema, ar galbūt jų rinkėjų, o gal pačios demokratijos modelio, kuris riboja kitokias politines vizijas?
Keli keliamą problemą iliustruojantys pastarojo mėnesio pavyzdžiai:
1. Liepos 21 d. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja galutinai patvirtino draudimą vaikams iki 15 m. naudotis socialiniais tinklais. Tai griežčiausia socialinių tinklų reguliavimo priemonė Europoje. Šis sprendimas padarytas remiantis kitų šalių patirtimi, gausiais moksliniais tyrimais ir turint didelį visuomenės palaikymą. Viena kitos įprastai pakęsti negalinčios Prancūzijos opozicinės partijos iš kairės ir dešinės ideologinių stovyklų šiuo atveju sutarė, kad didesnė kontrolė yra būtina. Taip pat jos pateikė savų draudimų ir reguliacinių siūlymų sąrašus ateinantiems rinkimams.
2. Liepos 20 d. Jungtinėje Karalystėje prisiekė naujas premjeras, kuris nuo pirmų dienų pažadėjo imtis papildomų reguliacinių priemonių monopolijoms riboti ir viešosioms paslaugoms plėsti. Britų visuomenės nuomonė, net ir būdama stipriai susiskaldžiusi politiniais klausimais, rodo platų pritarimą didesnio valstybės reguliavimo ir strategiškai svarbių įmonių nacionalizavimo idėjoms.
3. Liepos 1 d. išėjusi nauja „Eurobarometro“ atlikta europiečių apklausa parodė augantį pasitikėjimą Europos Sąjunga, tačiau ir jų lūkestį dėl didesnės strategiškai svarbių ekonomikos sektorių (gynybos, energetikos, pramonės, dirbtinio intelekto) priežiūros.
Politikai nesutaria ne dėl tikrovės reguliavimo poreikio, o tik dėl jos efektyvumo ir intensyvumo. Trūksta vaizduotės politines vizijas matyti kaip nors kitaip. O būtų visai verta daugiau kalbėti apie dalykus, kurių nereikia reguliuoti, tobulinti ir reformuoti. Tai būtų atgaiva ne tik nuo permanentinių reformų apdujusiems sektoriams, technologinio progreso dusinamai gamtai ir stabilių kelių eismo taisyklių norintiems žmonėms.
Nors visi trys pavyzdžiai politiniu turiniu nėra niekuo skandalingi, juos jungianti reguliacinė dvasia verta dėmesio. Atrodo keista, kad demokratinių valstybių piliečiai turi radikaliai skirtingas nuomones dėl esamų problemų ir jų sprendimų, bet dažnai sutaria dėl bendro poreikio didinti tikrovės reguliavimo laipsnį. Ar dažnai per paskutinį dešimtmetį girdime iš politikų apie draudimų ir prievolių naikinimus, neprikuriant vietoj jų naujų?
Tarkim, emancipacijos idėją per socialines programas diegiantys politikai tai daro kurdami emancipuoti turinčias stebėjimo ir priežiūros normas. Net su biurokratizmu kovoti žadantys politikai tą kovą vykdo prikurdami reguliacinių priemonių biurokratizmui mažinti. Geras pavyzdys yra visur liaupsinama skaitmenizacijos politika, kai neefektyvi popierinė-kabinetinė procesų kontrolė pakeičiama į labiau nužmogintą, technologinių kompanijų taisyklėms pajungtą ir todėl drakoniškesnę technologinę stebėseną. Jei netikite, pamėginkite laiku neatsinaujinti telefoninės programėlės, neįsidiegti naujausių nustatymų ar neatsinaujinti įrangos, pamatysite, kaip greitai žadėtas jūsų gyvenimo efektyvumas pasikeis.
Reguliavimo, apie kurį čia kalbame, apibrėžimas yra tyčia platus, apimantis ir centrinės valdžios draudimus, ir administracinę kontrolę, ir techninę intervenciją į žmonių gyvenimą. Tik toks apibrėžimas leidžia kalbėti apie politinės vaizduotės ir konformizmo problemą demokratijoje, užuot apsiribojus nevaisinga biurokratijos, teismų ir politinio elito kritika. Mitologinėmis alegorijomis kalbant, taip išvengiama įsivėlimo į Hidros galvų kapojimą. Problema, kurią čia norisi iškelti, yra smukęs gebėjimas matyti politinę tikrovę įvairiau nei vien kaip nesureguliuotų problemų lauką.
Anot filosofo Pierre`o Manent, Vakarų civilizacijai būdingas nepaliaujamos modernizacijos troškimas yra peržengęs technologinių naujovių sritį ir sau pajungęs politikos bei žmogaus prigimties suvokimą. Modernumo reikalaujama ne tik iš technologijų, bet ir iš politinio valdymo, iš žmogaus ir jo mąstysenos. Reguliacinės politikos savitiksliškumas gerai įsipaišo į taip filosofo nupieštą civilizacinį peizažą.
Politikai nesutaria ne dėl tikrovės reguliavimo poreikio, o tik dėl jos efektyvumo ir intensyvumo. Trūksta vaizduotės politines vizijas matyti kaip nors kitaip. O būtų visai verta daugiau kalbėti apie dalykus, kurių nereikia reguliuoti, tobulinti ir reformuoti. Tai būtų atgaiva ne tik nuo permanentinių reformų apdujusiems sektoriams, technologinio progreso dusinamai gamtai ir stabilių kelių eismo taisyklių norintiems žmonėms. Tai praturtintų pačią demokratinę politiką realia politinių vizijų įvairove ir netgi leistų lengviau prisiminti vieno kito premjero pavardę ilgiau nei trunka jo kadencija.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
