Daugumai mūsų atostogos, ypač jei galime sau leisti išvažiuoti už Lietuvos ribų, yra galimybė susikurti ne tik poilsį, bet ir – kad ir labai trapią – prabangos iliuziją.
Būtent žinojimas, kad toks gyvenimo būdas – kai galime sau leisti gurkšnoti putojantį vyną laukdami lėktuvo, kai kažkas pasirūpina transportu iki viešbučio, kai kambaryje laukia purūs rankšluosčiai ir chalatai, o už lango – išgrėbtas paplūdimys – turi pabaigą, ir padaro atostogas ypatingas.
Mes gauname prisiliesti prie prabangos iliuzijos, prie gyvenimo, kuris, atostogoms praėjus, mums „ne pagal kišenę“; kitaip tariant, peržengti socioekonominės klasės ribas.
Tačiau su tuo peržengimu tarsi nejučia perimame ir tam tikrą klasinį nematymą. Mes nustojame matyti mus aptarnaujančius žmones kaip tokius pačius žmones, kaip ir mes. Matome paklotas lovas, bet ne tas, kurios jas kloja; preciziškai suformuotus gėlynus, bet ne tuos, kurie juos ravi; maistu nukrautus stalus, bet ne tuos, kurie kėlėsi ketvirtą valandą ryto, kad mes, atėję pusryčių, galėtume negalvoti apie tai, kas gamins ar kas plaus indus. Visos paslaugų industrijos užduotis – paslėpti šį darbą nuo mūsų, sukurti lengvumo iliuziją ir suniveliuoti tuos, kurie tą darbą nemačiomis nudirba, iki uniformuotų sistemos sraigtelių.
Dar daugiau: kad ir kur mes dirbtume, tą minutę, kai sumokame pinigus už mums teikiamas paslaugas, už savo tobulas atostogas, mes gauname tą taip lauktą atostogų pažado išsipildymą, dėl kurio buvome išnaudojami ir patys išnaudojome save visus metus, kartodami, kad atsigriebsime atėjus atostogoms. Tad būtent tai ir darome.
Į šį fenomeną dar praėjusio amžiaus viduryje dėmesį atkreipė sociologas Ervingas Goffmanas. Kalbėdamas apie paslaugų sferą, jis parodė, kad ji turi „sceninę“ ir „užkulisinę“ puses: klientai turi matyti ir patirti tik sceninę pusę, kurioje viskas vyksta lengvai, patogiai ir be trikdžių, o darbuotojai visą sunkų darbą, ašaras, prakaitą ir pastangas turi paslėpti užkulisiuose. Užkulisius mokantieji už paslaugas pamato tik tada, kai kažkas neveikia, kai kas nors nepaslepia visų galų ir sugriauna scenos iliuziją.
Neatsiejama scenos iliuzijos dalis – aptarnaujantys darbuotojai, kuriuos E. Goffmanas vadina „neasmenimis“. Viena vertus, jie matomi – padavėjų, kambarinių, valytojų, virėjų pavidalu, – bet kaip asmenys visiškai ištirpsta. Mūsų trokštamoje prabangos iliuzijoje jie yra nuasmeninami ir nematomi tiek, kad svečiai net aptarinėja savo asmeninius reikalus, pykstasi, mylisi ar kitaip elgiasi taip, tarsi jų nebūtų. Kuo geriau darbuotojai moka būti „neasmenimis“, tuo geriau jie atlieka savo darbą.
Tačiau paradoksas glūdi štai kame. Net ir tie žmonės, kurie patys dirba paslaugų sektoriuje – o Lietuvoje tai maždaug kas aštuntas dirbantysis, – tapę klientais, ir ypač atostogų metu, tampa tos pačios sistemos dalimi ir elgiasi lygiai taip pat, kaip ir visi kiti. Kodėl? Nes ir jie (o gal ypač jie) jaučiasi nusipelnę atostogų, o permesti tą naštą kitiems negalvojant yra labai žmogiška.
Dar daugiau: kad ir kur mes dirbtume, tą minutę, kai sumokame pinigus už mums teikiamas paslaugas, už savo tobulas atostogas, mes gauname tą taip lauktą atostogų pažado išsipildymą, dėl kurio buvome išnaudojami ir patys išnaudojome save visus metus, kartodami, kad atsigriebsime atėjus atostogoms. Tad būtent tai ir darome.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
