Prieš kelias dienas dalyvavau Rytų Europoje dirbančių psichoterapeutų seminare, kuriame dalinomės ne tiek profesiniais klausimais, kiek tuo, kaip mes patys gyvename. Labai greitai pasijautė, kiek mus slegia šalia vykstantis karas ir Rusijos agresijos grėsmė. Įdomu, kad tai iškilo netiesiogiai, bet per kitas patirtis, visų pirma per sapnus ir jų sukeltas asociacijas. Per jas karo baimės išgyvenimai tapo visiškai akivaizdūs.
Tai man priminė kitose šalyse ilgiau būnančių žmonių pasidalinimus. Grįžę į Lietuvą, jie iškart pajaučia karo grėsmės krūvį – tarsi kažkas sunkaus ant pečių nugultų. Būnant svetur, kažkur toliau nuo Lietuvos, šis krūvis taip nesijaučia net ir sekant mūsų šalies naujienas.
Ką tai sako apie mūsų kasdienybę? Sakyčiau, tai, kad karo baimė dabar, skirtingai nei prieš trejus metus, dažniau išgyvenama ne tiesiogiai, bet kaip kažkas nuolat esančio fone. Kažkas, ko kasdienybėje netgi nepastebime. Štai ir psichoterapijos klientai tiesiogiai apie karo baimę kalba tuomet, kai kas grėsmingesnio įvyksta, pavyzdžiui, Zelenskio užsipuolimas Ovaliajame kabinete arba naktį atskridę dronai. Paskui tarsi ramu, tačiau tik tarsi. Nerimas visuomet kažkur fone, net jei tiesiogiai nėra patiriamas.
Šis nerimas ne toks, kurio gali kažkaip paprastai nusikratyti ar jį įveikti. Nes grėsmė reali ir nenuspėjama. Kad ir kiek klausytum įvairiausių ekspertų, negali nuspėti, ateis karas pas mus ar ne. Tiesą sakant, nesibaigiantys bandymai ką nors prognozuoti neretam tą nerimą tik dar labiau padidina.
Vienas iš būdų, kurie įneša daugiau ramybės, tai pasiruošimas tam, kad visko gali būti. Nėra vieno būdo, kaip tinkamai pasiruošti. Kai kam tai prisijungimas prie Šaulių sąjungos, kai kam pilietinio pasipriešinimo kursai, kai kam pasirūpinimas būtiniausiomis atsargomis namuose ar evakuacijos būdų apgalvojimas. Kiekvienam savo.
Sakyčiau, kad verta padėti sau ir įskaičiuojant šio foninio nerimo lygį į bendrą savo gyvenimo įtampų lygtį. Galbūt tai padės suprasti, kodėl dabar sunkiau, nors lyg ir niekas labai nepasikeitė. Arba, darant įvairius gyvenimo pasirinkimus, paskatins atsižvelgti ir į šio nerimo krūvį. Kitaip tariant, gal verta kažkur save labiau pasaugoti, nes laikai švelniai tariant ne patys ramiausi.
Nors žiūrint į Vyriausybės formavimo peripetijas gali susidaryti priešingas įspūdis. Rinkimus laimėjusios ir mūsų pasitikėjimą bei įpareigojimą gavusios partijos elgiasi taip, lyg nieko nevyktų. Lyg gyventume nerūpestingu laiku ir galėtume leisti sau pažaisti, pavyzdžiui, duodami pasipraktikuoti tinkamos patirties ir kompetencijų neturintiems ministrams. Juk nieko baisaus neatsitiks. Jeigu į valdžią išrinktiems taip atrodo, mūsų pareiga – paskatinti atsikvošėti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
