Yra tokia patarlė: „Daug žinosi, greit pasensi“. Man visuomet atrodė, kad daug žinoti yra gerai. Visgi šiuolaikiniame glaudžiai susietame pasaulyje mes susiduriame su nuolatiniu informacijos ir nuomonių srautu, kuris tampa iššūkiu mūsų emocinei sveikatai.
Socialiniai tinklai gali būti būdas išlaikyti ryšį su draugais ir pažįstamais, tačiau kartu jie paverčia kiekvieno žmogaus nuomonę nuolat matomu turiniu, kurį mes vartojame be pertraukos. Čia galime sužinoti, ką pačiais įvairiausiais klausimais galvoja mūsų seniai matyti pažįstami. Bet gal kartais būtų geriau nežinoti jų nuomonės? Gal užtektų tiek, kiek spėtume aptarti susitikę gyvai ir žiūrėdami vienas kitam į akis?
Iš žiniasklaidos akimirksniu galime sužinoti, kas dedasi ne tik mūsų šalyje, bet ir bet kuriame kitame pasaulio kampelyje. Pavyzdžiui, kruvinas karas vyksta ne tik Ukrainoje, bet ir Gazoje, Sudane ar kitur. Kartais bandome save arba kitus įtikinti, kad kiekvienas karas ir jame žūstantys žmonės mums turėtų rūpėti vienodai. Nes žmonės visur yra žmonės. Tačiau niekur nepabėgsime nuo psichologinės realybės, kad rūpi nevienodai. Kuo arčiau karas geografine ar psichologine prasme, tuo daugiau ir rūpi. Kuo labiau jo pasekmes jaučiame, tuo labiau išgyvename. Kuo realesnė grėsmė mums patiems, tuo labiau ir bijome.
Psichologijos tyrimai rodo, kad mūsų empatijos ir rūpesčio rezervuaras nėra begalinis. Daugiau empatijos jaučiame tiems, kurie mums savesni, nei tiems, kuriuos suvokiame kaip svetimus. Kuo toliau nuo mūsų kasdienybės yra konfliktas, tuo abstraktesnis jis atrodo ir tuo mažiau emocinių jėgų jam skiriame.
Priimti šį ribotumą nereiškia tapti abejingiems, greičiau priešingai. Tai padeda rūpintis ten, kur iš tiesų galime būti gyvi ir naudingi.
Viena iš reakcijų į nuolatinį krizių, karų ir blogų naujienų srautą yra tai, ką tyrėjai vadina naujienų nuovargiu (angliškai news fatigue). Tai ne abejingumas, o labiau emocinis perdegimas. Informacijos, ypač blogų naujienų, tiek daug, kad žmogus ima nuo jų užsidaryti, nes jaučia tik augantį nerimą ir bejėgiškumą.
Kai esame pervargę nuo naujienų, galbūt net patys to nesuprasdami imame ieškoti būdo sumažinti įtampą. Vienas būdas – atsiriboti, kitas – surasti paprastesnį pasaulio paaiškinimą. Socialiniai tinklai čia irgi pasiruošę „padėti“, t. y. pasiūlyti išsamų meniu įvairių teorijų, kurios supaprastina sudėtingas pasaulio problemas, siūlo paprastų jų sprendimų arba apskritai jas neigia. Tokios žinutės žada palengvėjimą. Jei dėl karo ar klimato krizės galima apkaltinti vieną blogą veikėją ar ją pavadinti išsigalvojimu, nebereikia taip skaudžiai išgyventi savo bejėgiškumo.
Bet gal visgi neturime visko žinoti? Nesiūlau užsidaryti savo kiaute ir ignoruoti to, kas vyksta aplinkui. Tačiau mums nebūtina kasdien žinoti, ką pažįstami socialiniuose tinkluose galvoja apie kiekvieną pasaulio įvykį, ar užtvindyti save žinių srautu iš naujienų portalų. Taip pat nesiūlau apsiriboti tik savo kiemo problemomis ir būti abejingiems kitų skausmui ir tragedijoms. Tačiau negalime ignoruoti ir savo empatijos ribų. Ne dėl to, kad kiti žmonės mažiau žmonės, o dėl to, kad mūsų rūpesčio aruodai nėra begaliniai. Priimti šį ribotumą nereiškia tapti abejingiems, greičiau priešingai. Tai padeda rūpintis ten, kur iš tiesų galime būti gyvi ir naudingi.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
