Ukrainoje kasdienė kova – ne tik fronte, bet ir operacinėse. Kasdien vežamus sužeistuosius gydantys medikai sako, kad keičiantis karo pobūdžiui per ketverius metus smarkiai pasikeitė ir patiriami sužalojimai.
Devynios ryto, trys amputacijos jau atliktos, netrukus laukia dar viena. Į operacinę guldomas 27-erių kariškis, jį laikydamas skalpelį delne chirurgas peržegnoja. Nuo 2022-ųjų vasario ligonių srautas – karių ir civilių – visad buvo didelis, tačiau sužeidimų pobūdis keičiasi.
„70 procentų pacientų pas mus patekdavo dėl šautinių žaizdų. Dabar tokios žaizdos sudaro vos pusę procento“, – teigia ligoninės direktorius Serhijus Ryženko.
Dabar jų gydymas dažnu atveju neapsieina be pasekmių visam gyvenimui.
„Pagrindinė priežastis – FPV dronai, raketos, aviacinės bombos, kurios drasko kūnus į gabalus, juos plėšo, trupina kaulus ir sukelia tokių sužalojimų, kurių beveik neįmanoma pagydyti“, – žiaurią realybę konstatuoja S. Ryženko.
Daugiau nei 80 procentų pacientų čia atkeliauja arba nutrauktomis galūnėmis, arba atvirais sužeidimais, arba be sąmonės. Į Dnipro ligoninę, patogiai pasiekiamą iš šiaurės, rytų ir pietų, sužeistieji plūsta iš viso fronto. Bet karštasis taškas čia ne tik ukrainiečiams, juokauja ligoninės vadovas.
„Čia daugiau nei 200-ai gydytojų iš beveik visos Europos. Atvyko labai daug amerikiečių kolegų, kad įgytų patirties“, – sako ligoninės direktorius.
Per 4,5 invazijos metų vien šioje ligoninėje atlikta per 60 tūkstančių operacijų. Sunkių daugybinių sužeidimų ir traumų patyrusiems per savaitę jų prireikia kelių dešimčių. Vienam darbuotojui kartais tenka atlikti keliolika per dieną.
„Daugiau nei 11. Kartais operacinėje dirba kelios komandos, tačiau vis tiek skaičiuojame kaip vieną. Mums reikia visų – gydytojų, chirurgų, oftalmologų“, – teigia medicinos sesuo Ruslana Vorobjova.
Karo metu prabanga dirbti tik tiek, kiek priklauso, nebeegzistuoja.
„Mūsų šalyje gydytojų mažėja metai iš metų, todėl darbo krūvis tik didėja. Dirbame gerokai daugiau nei turėtume. Esame nuolat pervargę. Bet turime dirbti. Gydome žmones, gelbėjame gyvybes. Be mūsų valstybė neišgyventų“, – teigia Anesteziologijos skyriaus vedėja Valentyna Lisnyč.
Retas atvejis, kai per 24-ių valandų pamainą atsiranda laiko išsitiesti ant kušetės ir prisnūsti. O jei atsiranda, karo ir ligoninės vaizdai sapnuose neišnyksta. Didesnis atokvėpis tik grįžus namo.
„Namuose padeda šeima, vaikai, artimieji. Susitelki į namų ruošą ir atsipalaiduoji. Aišku, yra buvę kartų, kad tiesiog norėdavau apsiverkti, kai vežė sužeistus vaikinus. Ypač karo pradžioje, kai juos vežė iš visur“, – pasakoja medicinos sesuo R. Vorobjova.
Kaip apkase, taip ir už ligoninės sienų – vietos silpnumui mažai.
„Mūsų vadovybė laikosi principo „jokių vėlavimų“. Jis griežtai taikomas visur, nes norime, kad darbuotojai būtų budrūs; niekas nežino, kas nutiks po penkių minučių. Šiuo metu atrodo ramu, bet po akimirkos gali būti pacientų antplūdis“, – sako skubiosios pagalbos gydytojas Valerijus Dehtiarenko.
Aštuntą ryto atvyksta dienos pamaina, ligoninės koridoriuje vėl sujudimas. Pamainą baigę slaugytojai – namo, ją pradedantys chirurgai – vėl į chalatus.
