Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, vyksta ne tik Rusijos ir Ukrainos, dviejų valstybių, karas – susidūrė ir savo jėgas tikrina dvi labai skirtingos sistemos. Pasaulis atidžiai stebi šį karą ir išvados apie vienos ar kitos sistemos pranašumus artimiausiais dešimtmečiais turės didelės įtakos ne tik karybai, bet ir daugeliui kitų sričių.
Paprastai manoma, kad karo sąlygomis autokratinis valdymas yra efektyvesnis, nes jis leidžia greičiau priimti sprendimus ir visuomenę paversti monolitu, kuriame nėra opozicijos. Rusijos ir Ukrainos kare testuojamas ir šis įsitikinimas.
Dėl to, kad šalyje egzistuoja laisva spauda ir laisva visuomenė, Ukrainai kartais tenka mokėti nemenką kainą. Pasirodo, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nėra visagalis, nes jis negali ignoruoti visuomenės nuomonės ir kartais, norėdamas įgyvendinti vieną ar kitą sumanymą, yra priverstas patirti pralaimėjimą. Itin sudėtinga situacija Ukrainoje susiklostė pastaruoju metu, kai V. Zelenskis inicijavo ministro pirmininko ir vyriausybės pakeitimą, kartu nuspręsdamas pakeisti ir populiarų gynybos ministrą Mychailą Fedorovą.
Šio žingsnio motyvai pasirodė neaiškūs puikiai su M. Fedorovu bendradarbiavusiems Ukrainos partneriams, tačiau dar svarbiau – su tuo nepanoro sutikti ir aktyvi Ukrainos visuomenė, kuri Ukrainos pažangą kare per pastarąjį pusmetį nemenka dalimi sieja su M. Fedorovo vardu. Per šalį, per svarbiausius Ukrainos miestus, nuvilnijo protestų banga. V. Zelenskis, matyt, padarė klaidą, kai nusprendė ne atvirai paaiškinti ministro pakeitimo motyvus, o pamėgino kaitą „pridengti“ pasitelkęs vyriausybės pertvarkymo širmą, juo labiau kad turėjo ministro pakeitimo motyvą ir gana rimtą – paaiškėjo, kad ministras M. Fedorovas konfliktavo su kariuomenės vadu Oleksandru Syrskiu.
Sutaikyti šias dvi asmenybes pasirodė neįmanoma ir prezidentas, suprasdamas, kad karo sąlygomis gynybos ministro ir kariuomenės vado konfliktas tęstis negali, nusprendė paaukoti ministrą. Tai buvo nesėkmingas sprendimas dar ir dėl to, kad įkaitintoje atmosferoje protestuodamas prieš šį sprendimą iš pareigų pasitraukė ir Karinių oro pajėgų vado pavaduotojas Pavlo Jelizarovas, o numatytas kandidatas į gynybos ministro postą Ukrainos vidaus reikalų ministras Ihoris Klymenka nesutiko eiti šių naujų jam siūlomų pareigų.
Tai antra protestų banga Ukrainoje po to, kai prasidėjo plataus masto Rusijos invazija. Pirmoji vyko lygiai prieš metus ir buvo susijusi su prezidento V. Zelenskio mėginimu apriboti kovos su korupcija tarnybų, Ukrainos antikorupcijos biuro (NABU) ir Specialiosios antikorupcinės prokuratūros (SAPO), autonomiją. Audringi protestai tuo metu privertė V. Zelenskį panaikinti jau priimtą įstatymą, tarnybų savarankiškumas buvo atkurtas. Tuo metu spaudimą dėl priimto įstatymo V. Zelenskiui darė ne tik pilietinė visuomenė, bet ir Europos Sąjunga, tarptautinės organizacijos. Šįkart išorės partneriai lieka neutralūs, V. Zelenskis tiesiogiai jaučia pilietinės visuomenės – daugiausia aktyviai protestuojančio jaunimo – spaudimą. Reiškiamas protestas pasiekė V. Zelenskį. Jis paskelbė, kad įvyko pokalbiai ir konsultacijos tiek su M. Fedorovu, tiek su O. Syrskiu ir kad bus ieškoma optimalaus sprendimo.
Rusijoje padėtis dramatiškai skiriasi nuo Ukrainos. Šalyje visiškai paminta žodžio laisvė, šalis paversta melo ir dezinformacijos karalyste. Rusijoje klesti cenzūra, yra oficialiai uždrausti socialiniai tinklai, saugumo pretekstu nuolat išjungiamas internetas, piliečiams neleidžiama rinktis ir reikšti nuomonę net ir nesusijusiais su politika klausimais. Televizijoje, kuri vis dar išlieka svarbiu informacijos šaltiniu, siautėja jokių skrupulų nepripažįstantys propagandistai. Propaganda atkakliai brukama į universitetus, mokyklas ir net vaikų darželius. Propagandistai kiek įmanydami stengiasi sumenkinti Ukrainos vykdomų dronų smūgių Rusijos naftos perdirbimo gamykloms bei kitai infrastruktūrai reikšmę ir karą pradėjo vaizduoti kaip nuolatinę visuomenės būseną, kuriai nėra pabaigos. Apie situaciją, kuri susiklostė Ukrainos atakoms sukėlus degalų stygių, ir net apie vis kritiškesnę būtiniausių prekių tiekimo padėtį Kryme oficialiai pateikiami tik labai glausti pranešimai, primenantys sausas ataskaitas apie stichines nelaimes, kurių pasekmės esą veikiai bus pašalintos – arba informacija išvis nutylima.
Rusijoje padėtis dramatiškai skiriasi nuo Ukrainos. Šalyje visiškai paminta žodžio laisvė, šalis paversta melo ir dezinformacijos karalyste.
Kremlius slopina net menkiausią žodžio laisvės apraišką (šiam tikslui skirtų jėgos struktūrų yra daugiau nei pakankamai) ir kiekvieną penktadienį skelbia naują „užsienio agentų“ sąrašą. Šis sąrašas, nors sudaromas be jokių kriterijų ir pagrindimo, gerokai apriboja Kremliui kuo nors neįtikusių asmenų pilietines teises.
Kremliuje svarbiausius sprendimus priima vienas žmogus, kurį supa pasenę statistai, tegalintys pritarti vado sprendimams ir kartoti primityvias propagandos klišes. Paskutiniu metu V. Putinas ėmėsi žingsnių atjauninti bent jau antro rato ir dar tolesnius pareigūnus, tačiau jie postus užima pagal V. Putino draugų giminystės liniją ar protekciją ir yra daugiau mašinos sraigteliai, vykdytojai, o ne kvalifikuoti profesionalai bei kūrėjai. Daugėja požymių, kad V. Putinas neadekvačiai vertina padėtį, negauna tikros informacijos ir vis labiau atitolsta nuo realybės: nuolat giriasi pasiekimais fronte, kurių be jo ir be jo generolų niekas daugiau nemato, ir stovintiems eilėje prie degalinių gyventojams bei derliaus dėl degalų stygiaus negalintiems nuimti ūkininkams aiškina, kad Rusijos energetikos sistema yra viena atspariausių pasaulyje.
Autoritarinė sistema lemia, kad šalies gyventojai Kremliui nekelia jokių problemų. Jie, kvailinami propagandos ir nugrimzdę į buitinius išgyvenimo rūpesčius, negali, o gal ir nenori išsiveržti iš informacinės izoliacijos ir kartoja pritarimo karui bei V. Putinui mantrą. Net ir stovėdami ilgose eilėse prie degalinių jie verčiau riejasi vieni su kitais, nei susimąsto apie giliąsias jų patiriamų nepatogumų priežastis. Prasidėjus sėkmingoms Ukrainos atakoms ir sunkėjant ekonominei situacijai apklausose (žinoma, tiek, kiek įmanoma tikėti autoritarinės valstybės gyventojų nuomonės apklausomis) pasitikėjimas V. Putinu ir pritarimas karui keliais procentais smuktelėjo, tačiau, apskritai paėmus, Kremlius jaučiasi komfortiškai ir, sprendžiant iš visko, tokia padėtimi galės mėgautis dar ilgai.
Ukrainos ir Rusijos skirtumai nesibaigia vien vertinant politines sistemas. Tai ryšku kalbant ir apie karo pramonės, gynybos sistemos funkcionavimą. Rusija remiasi iš senų laikų paveldėta centralizuota sistema, o Ukrainos sistema decentralizuota, jai būdingas efektyvumo siekis ir inovacijų kultūra. Rusija stengiasi išnaudoti didelio gamybos masto privalumus, remiasi tradicine industrine galia ir pagal valstybės užsakymus veikiančio gamybos karinio-pramoninio komplekso modeliu, o Ukraina orientuojasi į privačias, sparčiai inovacijas diegiančias įmones. Rusijos iš sovietinių laikų paveldėta gynybos pramonė yra valdoma daugiausia per valstybines korporacijas, tokias kaip „Rostec“. Ukraina remiasi šimtų privačių gamintojų tinklu, koordinuojamu per valstybines programas, tokias kaip Dronų armija.
Ukrainos kariuomenė kaip lygi su lygia kovoja su daug gausesne ir daugiau resursų turinčia Rusijos kariuomene. Daugelis nepriklausomų analitikų konstatuoja, kad tai liudija Ukrainos gynybos pramonės organizavimo pranašumus – dėl decentralizuoto, į inovacijas orientuoto modelio Ukraina karo lauke perima iniciatyvą.
Rusijoje – vado kultas ir jį lydinti visuomenės apatija, nusišalinimas nuo atsakomybės, realybės neigimas, Ukrainoje – įsipareigojimas demokratijai, jokių autoritetų nepripažinimas, aktyvus visuomenės dalyvavimas sprendžiant problemas.
Tačiau ar Ukrainos demokratija nesusilpnina valstybės, šaliai žūtbūt kovojant su agresoriumi? Nuomonių pliuralizmas veda prie visuomenės susiskaldymo, viešai keliami skauduliai – tokie kaip mobilizacijos problemos – aitrina visuomenę, viešinami korupcijos faktai tarnauja priešo propagandai ir piešia neigiamą šalies įvaizdį. Šiomis dienomis vykstančiuose nesurežisuotuose visuomenės protestuose vis garsiau aidi šūkiai, kuriuose reiškiama panieka kariuomenės vadui. Gali kilti klausimas, ar tai, kad gatvėje rėksmingai teisiamas didvyriškai kovojančios kariuomenės vadas, neperžengia tam tikrų racionalių žodžio laisvės ribų? Ar mitingas yra tinkamas forumas, kuriame nusprendžiama dėl karo strategijos ir taktikos veiksmų?
Jei kalbėtume apie trumpalaikę perspektyvą, viena ar kita demokratijos apraiška, žinoma, gali lemti sumaištį, trikdyti sprendimų priėmimą. Vis dėlto Ukraina demokratijos neatsisakys, nes pilietinė visuomenė yra tai, kuo remiasi didvyriška Ukrainos kova, tai, kas valstybę daro atsparią ir gyvybingą. V. Putinas, planuodamas Ukrainos puolimą, manė, kad Ukrainą pavyks parklupdyti ant kelių per tris dienas. Jis įsivaizdavo, kad tiek užtruks įveikti Ukrainos vyriausybę. Tačiau jis nenumatė, kad į kovą prieš agresiją stos Ukrainos tauta, kad didelį vaidmenį kare vaidins susitelkusi ir vieningai priešą įvardijusi pilietinė visuomenė.
V. Putinas klysta teigdamas, kad rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta. Iš tiesų istoriniai faktai gali būti įvairiai interpretuojami, tačiau skirtumas tarp rusų ir ukrainiečių tautų charakterių išryškėjo būtent šiame kare ir atsivėrusi praraja tarp tautų kiekvieną karo dieną tik gilėja. Rusijoje – vado kultas ir jį lydinti visuomenės apatija, nusišalinimas nuo atsakomybės, realybės neigimas, Ukrainoje – įsipareigojimas demokratijai, jokių autoritetų nepripažinimas, aktyvus visuomenės dalyvavimas sprendžiant problemas. Todėl nenuostabu, kad prezidentas V. Zelenskis apie protestuotojus kalbėjo, kad jie elgiasi teisingai, kad jis protestuotojus supranta.
Niekas neapsaugotas nuo klaidų, taip pat ir prezidentas V. Zelenskis. Labai didelė tikimybė, kad jei praėjusių metų liepos mėnesį prezidentui būtų pavykę įgyvendinti kovos su korupcija institucijų reorganizavimo planus, tai nebūtų pasitarnavę Ukrainos interesams. Europos Sąjunga ir daugelis kitų Ukrainai palankių struktūrų šią reformą vertino neigiamai. Įgyvendintas sumanymas būtų gana rimtai pakirtęs Ukrainos kaip siekiančios skaidrumo ir kovojančios su korupcija šalies įvaizdį. Kilę protestai pasitarnavo ištaisant padarytą klaidą. Šiuo metu vykstantys protestai prezidentą privertė dar kartą apmąstyti, ar teisingas buvo jo sprendimas atleisti gynybos ministrą, poste paliekant ginkluotųjų pajėgų vadą. Tai gali padėti išvengti dar vienos rimtos klaidos.
