Liepos mėnesį, JAV švenčiant 250-ąsias gimimo metines, viešojoje erdvėje netrūko pamąstymų apie JAV demokratijos būklę. Ar tikrai JAV demokratija sparčiai silpnėja ir juda autoritarizmo link? O gal visgi šalis išgyvena kažkokį aukso amžių, kaip mėgina įtikinti Trumpas ir jo pasekėjai?
Liepos viduryje pasirodę „Gallup“ visuomenės apklausos duomenys nuteikia pesimistiškai. „Gallup“ duomenimis, amerikiečių pasitikėjimas pagrindinėmis valstybės ir visuomenės institucijomis, tokiomis kaip Kongresas, prezidentūra, Aukščiausiasis Teismas, žiniasklaida ir visuomeninės mokyklos, žemiausias, koks yra buvęs nuo 1979 metų. (Tais metais „Gallup“ pradėjo matuoti visuomenės pasitikėjimą 14 svarbiausių institucijų.) Vienintelė grupė, kuria tebepasitiki amerikiečiai, tai smulkusis verslas (juo pasitiki 67 proc. apklaustųjų). Ypač prasti reikalai su Kongresu: pasitikėjimą šia institucija išreiškė tik 9 proc. apklaustųjų. Pasitikėjimą Aukščiausiuoju Teismu ir prezidentūra išreiškė 27 proc. apklaustųjų.
Ši apklausa, kaip ir kitos, vėl parodė, kokia visgi susiskaldžiusi JAV visuomenė. Pasitikėjimas institucijomis skiriasi tarp respublikonų ir demokratų. Kadangi federalinės valdžios institucijos respublikonų rankose, pasitikėjimas jomis didesnis negu tarp demokratų (institucijomis pasitiki 36 proc. respublikonų ir tik 23 proc. demokratų). Kaip ir reikėjo tikėtis, ryškiausias skirtumas susijęs su pasitikėjimu prezidentūra: ja pasitiki 74 proc. respublikonų ir tik 4 proc. demokratų. Visuomenės susiskaldymas silpnina demokratinę kultūrą; vis mažiau žmonių jaučiasi, kad jie yra vienos politinės visuomenės dalis.
Ar tokią Ameriką įsivaizdavo šalies įkūrėjai, demokratijos tėvai, tokie kaip Thomas Jeffersonas, prieš 250 metų parašęs vieną svarbiausių dokumentų žmonijos istorijoje – Nepriklausomybės deklaraciją? Viena aišku: savo laiku tai buvo labai progresyvus dokumentas, bylojęs apie lygybę, prigimtines teises ir laisves ir valdomųjų sutikimą būti valdomiems (angl. „consent of the governed“) – politinės valdžios teisėtumo principą, pagal kurį valdžia kyla iš žmonių pritarimo. Nors didžiosios pasaulio valstybės tuo metu buvo monarchijos, deklaracija aštriai kritikavo Didžiosios Britanijos valdymo sistemą, aiškindama, kad ši sistema yra neteisėta ir todėl amerikiečiai turi teisę atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos.
Pasak „The Economist“ analitikų, minėdamos 250-ąsias revoliucijos prieš Didžiąją Britaniją metines, Trumpo JAV daro revoliucinius pertvarkymus užsienio politikoje. Kovojama prieš liberalią pasaulio tvarką, paremtą institucijomis, sąjungomis ir pasauline demokratijos plėtra. Per metus Trumpas panaikino JAV narystę net 66 tarptautinėse organizacijose. Užsienio politikos revoliucija tebesitęsia, ir neaišku, kada ji sustos. Jos daromą žalą bus sunku, o gal ir neįmanoma atitaisyti.
Žinoma, kas buvo popieriuje ir kas gyvenime – tai du skirtingi pasauliai. Nors deklaracija bylojo apie lygybę, vergija JAV išnyko tik po pilietinio karo 19 a. antrojoje pusėje. Tikroji politinė lygybė (įskaitant ir įvairių grupių teisę balsuoti) įsitvirtino daug vėliau: moterims – po Pirmojo pasaulinio karo, o afroamerikiečiams tikroji politinė laisvė įsitvirtino tik pilietinių teisių judėjimo (angl. „Civil Rights movement“) metu 20 a. 7-ajame dešimtmetyje. Žiūrint iš šio taško, JAV yra jauna demokratija – joje tikroji demokratija konsolidavosi tik praeito amžiaus 7-ajame dešimtmetyje (per pilietinių teisių judėjimą).
Panašu, kad ši demokratija dabar patiria nuopuolį. Kai kurių apžvalgininkų akimis, ji darosi vis panašesnė į monarchiją, kurią taip aštriai kritikavo Thomas Jeffersonas JAV Nepriklausomybės deklaracijoje. Silpnėjimo simptomų ir karališkosios tvarkos apraiškų toli ieškoti nereikia: jau pirmosios kadencijos pradžioje Trumpas ir jo palaikytojai pradėjo kovą su politine lygybe. Trumpo atminties politika pagrįsta strategine vergovės užmarštimi. Vėl pažeidinėjamos žmogaus teisės. Šį mėnesį tikrai netrūksta naujienų apie tai, kaip žmonių teises pažeidinėja liūdnai pagarsėjusi Imigracijos ir muitinės kontrolės tarnyba (ICE).
Trumpas mėgina ir toliau konsoliduoti valdžią savo rankose. Jo užsienio politiką politologai Stacy E. Goddard ir Abrahamas Newmanas taikliai pavadino neorojalizmu (angl. „Neo-royalism“). Trumpui tikrai neberūpi demokratijos plėtra pasaulyje, ir jo užsienio politika remiasi karališkosios tvarkos principais, tokiais kaip duoklių išgavimas.
Ar lieka vilčių JAV demokratijai grįžti prie Nepriklausomybės deklaracijoje pateiktų principų, nors net 61 proc. amerikiečių mano, kad šiandienos JAV neatitinka Nepriklausomybės deklaracijoje išdėstytų idealų? Vilties teikia JAV pilietinė visuomenė, parodžiusi pasipriešinimą ICE Mineapolyje (ir teberodanti kituose miestuose). Federalinė JAV santvarka taip pat teikia vilties: valstijos tebegina savo teises. Nors oficiali Trumpo atminties politika propaguoja vergovės užmarštį, valstijos ir pilietinės visuomenės atstovai vykdo nepriklausomas atminties politikas, besipriešinančias trauminių patirčių, susijusių su vergove ir priespauda, trynimui. Kartais pasigirsta įkvepiančių kalbų, mėginančių pažadinti demokratijos dvasią, tokių kaip buvusio prezidento Baracko Obamos kalba birželio 18 d. per jo prezidentinio centro atidarymą Čikagoje. Šioje kalboje Obama gynė demokratinius pilietinius principus ir mėgino sužadinti paramą tam, ką jis vadino bendromis amerikietiškosiomis vertybėmis: konstitucinei demokratijai, pliuralizmui ir pilietinių pareigų laikymuisi.
Taigi, JAV vidaus politikoje vilties dar yra. Kur kas sudėtingesni reikalai su užsienio politika. Pasak „The Economist“ analitikų, minėdamos 250-ąsias revoliucijos prieš Didžiąją Britaniją metines, Trumpo JAV daro revoliucinius pertvarkymus užsienio politikoje. Kovojama prieš liberalią pasaulio tvarką, paremtą institucijomis, sąjungomis ir pasauline demokratijos plėtra. Per metus Trumpas panaikino JAV narystę net 66 tarptautinėse organizacijose. Užsienio politikos revoliucija tebesitęsia, ir neaišku, kada ji sustos. Jos daromą žalą bus sunku, o gal ir neįmanoma atitaisyti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
