Visuomenės nuomonės apklausose yra naudojamas toks klausimas – kas geriausiai atstovauja jūsų interesams? Dabar į tokį klausimą atsakyčiau, kad geriausiai tai daro Kultūros protestas. Jie ne tik aiškiai mato „Nemuno aušros“ daromą žalą ir keliamą grėsmę, bet ir savo veiksmais geba efektyviai jai priešintis.
Socialdemokratų partija problemos nemato. Jiems atrodo, kad jie kontroliuoja situaciją, neleisdami priimti kokių nors žalingų sprendimų. Tačiau žala yra ne tik konkretūs sprendimai, bet ir nuolatiniai nesantaiką skleidžiantys pasisakymai bei simboliniai veiksmai, kuriais bandoma silpninti Lietuvos paramą Ukrainai. Pavyzdžiui, Ukrainos vėliavos pašalinimas iš Kultūros ministerijos.
Prezidentas gal grėsmę ir mato, tačiau, atrodo, nesugeba su ja kovoti. Opozicija, suprantama, kritikuoja valdančiąją daugumą, tačiau nebūtinai jų kritika duoda rezultatų. Kultūros protestas gi rezultatų duoda. „Nemuno aušros“ ministras turėjo pasitraukti. Be to, jų principinga ir vieninga laikysena neleidžia lengva ranka paskirti naujo ministro. Galbūt protestas šiuo metu ir nėra toks ryškus kaip pradžioje, tačiau eidamas į universitetą visuomet matau ten nuo ryto iki vakaro stovinčius protestuotojus, apsijuosusius Kultūros protesto vėliava su užrašu „Aš (at)stovėsiu iki galo. O tu?“. Taip ir jaučiu, kad kažkas iš tikrųjų gali už mane pastovėti. Viena yra parašyti kokį pasipiktinimą socialiniame tinkle, kita už tai pastovėti visą dieną.
Aš suprantu, kad ir Remigijus Žemaitaitis su „Nemuno aušra“ atstovauja dalies Lietuvos žmonių interesams. Visgi, už juos balsavo 15 proc. į rinkimus atėjusių rinkėjų. Tačiau manęs neįtikina argumentai, kad vien dėl to jie turėtų būti priimti į valdančiąją koaliciją. Jeigu leisime netrukdomai bujoti „Nemuno aušroms“, galbūt kitą kartą atsiras keliolika procentų rinkėjų, kuriems norėsis suartėjimo su Rusija. Ar ir tuomet tam atstovaujantys politikai bus laukiami valdžioje?
Aš suprantu, kad ir Remigijus Žemaitaitis su „Nemuno aušra“ atstovauja dalies Lietuvos žmonių interesams. Visgi, už juos balsavo 15 proc. į rinkimus atėjusių rinkėjų. Tačiau manęs neįtikina argumentai, kad vien dėl to jie turėtų būti priimti į valdančiąją koaliciją. Jeigu leisime netrukdomai bujoti „Nemuno aušroms“, galbūt kitą kartą atsiras keliolika procentų rinkėjų, kuriems norėsis suartėjimo su Rusija.
Dar likus metams iki rinkimų R. Žemaitaitis viename socialiniame tinkle parašė, kad pirmas jam nepatinkančių politikų koordinates perduotų Rusijai. Tai nesutrukdė nei jo partiečiams burtis aplink jį, nei rinkėjams balsuoti už jį, nei socialdemokratams sudaryti koaliciją. Matyt šie žodžiai priimti kaip nerimti ir nekeliantys realios grėsmės. Be reikalo. Man atrodo, kad visada verta rimtai priimti, ką žmonės kalba. Galbūt tai profesijos įtaka, pavyzdžiui, iš savo srities aš žinau, kad, jei žmogus kalba apie savižudybę, jis tikrai gali tai padaryti ir neverta tokios grėsmės atmesti. Taip pat žmonės gerai žino, kad oro uostuose neverta juokauti apie sprogmenis, nes tarnybos kažkodėl tokius žodžius priima labai rimtai.
Aš suprantu, kad politikų pasisakymai yra atskiras žanras ir dėl to traktuojami kitaip nei kasdieninė kalba. Visgi mane glumina, o gal netgi šokiruoja, kaip tokius žodžius galima taip lengvai priimti ir užmiršti. Juk čia svarbus ir kontekstas. Jie pasakyti tuomet, kai Rusija kariauja ne tik su Ukraina, bet, jų pačių žodžiais, ir su Vakarais. Taigi, mes esame potencialūs taikiniai. Savo komentaruose ne kartą kalbėjau apie visuomenėje jaučiamą karo baimę, kurią vis pakursto tai atskrendantys dronai, tai balionai, nutraukiantys oro uosto darbą. Taip pat yra žinoma, kad Ukrainoje buvo sudarinėjami sąrašai su pavardėmis tų, kuriuos okupacijos atveju reikėtų įkalinti ar sunaikinti. Galų gale mes turime savo pačių istorinę patirtį, kai Sovietų okupacijos metu buvo kolaboruojančių su okupantais ir pildančių sąrašus tų, kuriuos reikia ištremti. Ar šiame kontekste tokius politiko žodžius galima priimti kaip toleruotinus ir nekeliančius grėsmės? Taip, jie buvo pasakyti prieš kelerius metus, tačiau ir vėlesni pasisakymai bei veiksmai niekaip neleidžia galvoti, kad šio politiko pasaulėžiūroje įvyko kažkoks lūžis.
Suprantama, kad dabar niekas niekam koordinačių neperdavinėja, tačiau, ar esame tikri, kad tam tikromis aplinkybėmis taip kalbantys politikai netaps realiais kolaborantais? Aš tikiu, kad žodžiai gali tapti veiksmais, todėl ir jaučiu, kad šiuo metu tokiai perspektyvai efektyviausiai priešinasi Kultūros protestas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
