Visų akys sekmadienį ir pirmadienį buvo nukreiptos į Berlyną, nes ten sprendėsi Ukrainos likimas. Kartu buvo matuojamas ir Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo politinis svoris bei diplomatinis grakštumas. Ketvirtadienį ir penktadienį laukia kita išbandymų scena – Briuselis.
Berlyno politiniu parketu Vokietijos premjeras prasisuko elegantiškai ir veržliai. Laikydamas glėbyje karo niokojamą Ukrainą Merzas sugebėjo nenuminti kojos ir Amerikos prezidento Donaldo Trumpo pasiuntiniams. Po susitikimų tiek Volodymyras Zelenskis, tiek Merzas, tiek ir amerikietis Steve’as Witkoffas negailėjo gerų žodžių, kalbėjo apie galimą proveržį, viltis pasistūmėti į priekį siekiant paliaubų su Rusija.
Skeptikai bandė sumenkinti Vokietijos ir kanclerio vaidmenį – neva jie atlieka tik paslaugų tiekėjo funkciją: Vyriausybės rūmuose užleidžia posėdžių sales ir dengia vakarienių stalus. Netiesa – Vokietija nebuvo tik tarnas: ukrainiečių ir amerikiečių derybas stebėjo ir Merzo patarėjas, kanclerio komandai pavyko suderinti ir amerikiečių derybininkų susitikimą su visu pulku Europos valstybių ir institucijų vadovų.
Viskas atrodytų pagirtina – Vokietija grąžina europiečius prie derybų stalo, groja pirmuoju smuiku, Europos Sąjungos lyderiai linksi į taktą. Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, Lenkija, Danija, Suomija, Norvegija, Švedija ir Nyderlandai, Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijų vadovai išplatina bendrą pareiškimą. Jie nori pasiųsti Europos vadovaujamas ir JAV remiamas „daugiašales pajėgas“ galimam susitarimo dėl taikos Ukrainoje vykdymui užtikrinti.
Taigi tikslas aiškus – Ukrainai ir Europai yra gyvybiškai svarbu, kad europiečiai sugebėtų susivienyti į kumštį. Tačiau norint tai pasiekti ant Briuselio parketo gali tekti sušokti „Šokį su kardais“ su savais.
Tačiau reikia nepamiršti, kad šis ansamblis iš Europos Sąjungos buvo nepilnas. Taigi pasirodymas ant Berlyno parketo dar nereiškia, kad būdami visu sąstatu europiečiai sinchroniškai judės ir ant Briuselio grindų. Vokietijoje kalbama, kad būtent ketvirtadienį ir penktadienį, kai Briuselyje vyks Europos Vadovų Taryba, Merzo laukia didysis egzaminas.
Ar Vokietija sugebės į savo pusę patraukti Europos Sąjungos gretose esančius maištininkus ir dvejojančius? Ir čia kalbama ne tik apie pagal Rusijos dūdelę vis dažniau šokančius Vengrijos ar Slovakijos vadovus, bet ir apie belgus, kurie bijo jų jurisdikcijoje laikomus įšaldytus Rusijos turtus paversti kompensacija Ukrainai. Dėl tokio pasiūlymo turi abejonių ir Italija, Bulgarija, Malta, Čekija. Italijos premjerė Giorgia Meloni dalyvavo Berlyne, greičiausiai galėjo įvertini Merzo įtikinėjimo meną iš pirmų lūpų, bet kitų svyruojančių šalių atstovai nebuvo Vokietijos sostinėje. Žinoma, konsultacijos ir derybos vyksta ir kitais lygiais, bet lygiai taip pat būtų naivu tikėtis, kad Rusija ir jos advokatai tuo metu snaudžia.
Antradienį kalbėdamas interviu visuomeniniam transliuotojui ZDF Merzas išsikėlė sau ir kitiems aukštą kartelę – pasiekti susitarimą dėl įšaldytų Rusijos turtų. Jei nepavyks, Europos gebėjimui veikti išvien bus suduotas didžiulis smūgis. Tuščiais žodžiais liks europiečių kalbos apie solidarumą su Ukraina, nes jai finansavimas yra išgyvenimo klausimas.
Taigi tikslas aiškus – Ukrainai ir Europai yra gyvybiškai svarbu, kad europiečiai sugebėtų susivienyti į kumštį. Tačiau norint tai pasiekti ant Briuselio parketo gali tekti sušokti „Šokį su kardais“ su savais.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
