Apie Aido Marčėno mirtį sužinojau lėktuvui kylant link Paryžiaus. Dar prieš pakylant virš debesų telefonas spėjo priimti SMS žinutę. Perskaičiau. Kurį laiką negalėjau patikėti.
O tada pagalvojau – Aidas šitoje vietoje būtinai būtų pajuokavęs. Jis turbūt būtų pasakęs: „Pažiūrėk pro langą. Matai? Kylu.“
Ne šiaip į dangų. Į amžinąjį poetų Parnasą. Nuo šiol jis bus pasiekiamas kitu būdu nei SMS. Per savo eilėraščius. Per prisiminimus. Per tą ypatingą šypseną, kuri lydėdavo net jo liūdniausias mintis.
Prisiminiau vieną vasarą. 1975-uosius. Palangos kempingą, kuriame mūsų šeimos kasmet kartu atostogaudavo. Aido tėvas, smetoninio karininko sūnus, iš pušinių lentų buvo pagaminęs įspūdingą zenitinę patranką. Iš jos šaudėme į virš pajūrio „skrendančius“ lėktuvus su raudonomis žvaigždėmis. Tėvai buvo įskiepiję aiškų supratimą, nuo ko reikia gintis.
Todėl ir gynėme Lietuvos pajūrį, kaip tik gali jį ginti vaikai. Aidas visada numušdavo daugiau lėktuvų negu aš. Jo jaunesniojo brolio Mindaugo prie patrankos beveik neprileisdavome – buvo per mažas. Aidas buvo taikliausias iš mūsų visų.
Vakar, kažkur virš debesų, supratau, kad mirė Aidas Marčėnas – didžiausias mūsų laikų lietuvių poetas, vaikystės dienų artileristas, Lietuvos ir jos kalbos grožio gynėjas. Gyvenimo ir mirties artumo, kasdienybės stebuklo, laisvės poetas.
Jis buvo mūsų kartos balsas. Kartos, kuri stebėjo, kaip iš mirštančio sovietinio golemo griuvėsių pamažu gimsta normalus gyvenimas. Tačiau politika jo beveik nedomino. Jis žvelgė kitur – į žmogaus sielą. Todėl jo poezijoje buvo tiek smalsumo, tiek džiaugsmo, tiek ironijos stebint šį keistą pasaulį ir mus pačius.
Dabar nebėra žmogaus, kuris mus išmokė į gyvenimą žiūrėti rimtai, bet niekada pernelyg rimtai nežiūrėti į save.
Tai didžiulė netektis Lietuvai. Šaliai, kurioje viešajame gyvenime taip dažnai triumfuoja pasipūtimas ir tuštybė. Aidas buvo visiška jų priešingybė. Jis suprato, kad ironija ir saviironija nėra cinizmas. Ironija yra išmintis. Gal net gailestingumo forma.
Aidas turėjo nepaprastą humoro jausmą. Tokį, kurio šiandien trūks visiems. Grįžęs po vidurnakčio į Paryžių, feisbuke perskaičiau jo seną, 1994 metais Rašytojų sąjungai parašytą, tekstą: „Prašau man dabar išmokėti pinigus, kuriuos Rašytojų sąjunga vis vien turėtų išleisti mano karstui bei būsimoms laidotuvėms, nes po mirties susideginsiu ir išsibarstysiu po Lietuvą. O dabar noriu valgyti.“
Man atrodo, kad šie keli sakiniai galėtų būti mūsų kartos manifestu. Ironija ir saviironija buvo ne priedas prie gyvenimo – ji buvo pati gyvenimo esmė. Gebėjimas kalbėti apie savo mirtį ir tą pačią akimirką prisipažinti, kad pavalgyti nėra bloga mintis. O tarp šių dviejų sakinių telpa kartos ir dešimtmečių kontekstas. Perfrazuojant Aido dvasios draugus Jacques`ą Derrida ir Roland`ą Barthes`ą – tekstas yra viskas, o kontekstas dar daugiau. Tik per juos mes prisiliečiame prie pasaulio. Per Aido tekstus – ypač.
Ir, žinoma, kaip ir kiekvienas didis poetas, jis sakė mums, kad gyvenimas yra pilnas meilės, bet tragiškas. Tačiau žmogaus orumas slypi gebėjime tragediją pasitikti su šypsena, geru pokštu, nepamirštamomis eilėmis.
Iki pasimatymo, Aidai. Būk laimingas ten, kur poetai kyla ne lėktuvais, o savo eilėraščiais.
