„Popiežius Leonas signalizuoja apie Katalikų Bažnyčios dėmesio nukreipimą nuo seksualinių klausimų“, – 2026 m. balandžio 27 d. pranešė „Reuters“. Antraštė įspūdinga, tačiau kartu ji yra ir geras pavyzdys, kaip atsargiai žurnalistai turėtų elgtis su kontekstu.
Straipsnyje teigiama, kad popiežius Leonas pareiškė, jog Bažnyčios vienybė ar susiskaldymas neturėtų suktis vien apie seksualinius klausimus. Jis pridūrė: „Manau, kad yra daug didesnių ir svarbesnių klausimų, tokių kaip teisingumas, lygybė... ir jie visi turėtų būti svarbesni už šį konkretų klausimą.“
„Reuters“ neklysta tai įvardydama kaip reikšmingą tono pokytį, ypač palyginti su konservatyvesniais akcentais popiežiaus Benedikto XVI vadovavimo Bažnyčiai laikais. Vis dėlto tokia antraštė kelia pavojų, kad popiežiaus žinia bus susiaurinta iki dar vieno kultūrinių karų epizodo. O gilesnė jos prasmė, regis, yra platesnė: Bažnyčia raginama teisingumą, lygybę ir gailestingumą vėl laikyti pirmaeiliais moraliniais klausimais.
Būkime rimti. Karas Ukrainoje tęsiasi, o esami tarptautiniai mechanizmai nesugebėjo sustabdyti neteisėtos Rusijos agresijos. Irano režimo vykdoma savo piliečių ir mažumų priespauda pernelyg dažnai politiškai „subalansuojama“ išoriniais interesais – kritinių išteklių, energetikos ir regioninio stabilumo sumetimais. Kariniai veiksmai Artimuosiuose Rytuose toliau lemia civilių žūtis ir verčia juos bėgti, nors daugelis jų neturi jokio ryšio su žiaurumais, kuriais grindžiami šie puolimai.
Pilietiniai karai ir ginkluoti konfliktai tęsiasi Konge, Mianmare, Somalyje, Sudane ir kitur. Šiaurės Korėja tebėra rimta grėsmė Rytų Azijoje, o įtampa tarp Taivano ir komunistinės Kinijos toliau trikdo pasaulio ekonomiką, įskaitant puslaidininkių gamybą.
Kartelių smurtas nesiliauja Meksikoje ir kitose šalyse. Tuo pat metu ginkluoti nusikaltimai ir masinės šaudynės Jungtinėse Valstijose atskleidžia keistą moralinį teatrą, kuriame teisės egzistuoja be atsakomybės.
Ką darytų Jėzus?
Biblija, kaip ir daugelis religinių tekstų, moko Dievo meilės, tikėjimo svarbos, teisingumo ir gailestingumo būtinybės. Daugelis religinių tradicijų kviečia tikinčiuosius atsiduoti vienam Dievui. Tačiau negaliu prisiminti nė vienos, kuri skatintų neteisingumą, žiaurumą vargšų atžvilgiu ar abejingumą kančiai. Todėl, kai popiežius kalba apie teisingumą ir lygybę, mūsų atsakas neturėtų būti cinizmas. Gerai pasakyta, il Papa.
Tai nereiškia, kad seksualinė etika nėra svarbi. Krikščionybėje šeimos, kūniškumo, reprodukcijos ir sakramentinio gyvenimo klausimai turi gilią teologinę reikšmę. Tačiau krikščioniškojo moralinio mokymo pagrindas nėra obsesija. Jo pagrindas yra meilė. Karas, ligos, skurdas, išnaudojimas ir pažeminimas yra kitame moralinio spektro gale.
Todėl popiežiaus komentarus turėtume vertinti palankiai ir tikėtis, kad Bažnyčia rimčiau imsis tarpininkavimo ginkluotuose konfliktuose bei pažeidžiamų žmonių gynimo, ypač tada, kai nei Jungtinės Tautos, nei Jungtinės Valstijos neatrodo pajėgios užtikrinti nuoseklios moralinės lyderystės.
Jeigu antraštę būčiau rinkęsis aš, ji skambėtų kitaip: „Popiežius Leonas signalizuoja apie atnaujintas Bažnyčios pastangas spręsti teisingumo ir lygybės klausimus.“
Daugelis religijų gimė tarp žmonių, ieškojusių išgelbėjimo nuo skurdo, smurto, tremties, pažeminimo ir kitų sunkumų, kuriuos sukėlė ekonominės krizės ir ginkluoti konfliktai. Daugelis jų, o galbūt ir visos, moko mus susikibti rankomis, gyventi dorai ir likti ištikimiems tam, kas yra aukščiau už mus pačius. Net ir daugelis ateistų, tikėtina, sutiktų su tokia etine gyvenimo kryptimi.
Tad melskimės. Melskimės, kad amerikiečiai atsitokėtų ir gerbtų Konstituciją, kuria taip dažnai remiasi. Melskimės, kad visi, įsitraukę į ginkluotus konfliktus, apmąstytų savo veiksmų neteisėtumą ir jų pasekmes žmonėms. Tačiau vien maldos nepakanka. Turime ir veikti: ginti bejėgius, įgarsinti tyliųjų rūpesčius ir parodyti žmonių, atsisakančių normalizuoti žiaurumą, valią.
Europos Sąjunga yra tvarios plėtros lyderė. Tačiau ne mažiau svarbi strateginė kryptis yra įtraukusis augimas. Finansinė grąža svarbi – ji yra vienas pagrindinių kapitalo investicijų ir ekonominės plėtros mechanizmų. Vis dėlto atimti iš bendrapiliečių galimybę naudotis finansinėmis paslaugomis vien todėl, kad jie yra mažiau pelningi, yra trumparegiška ir, galbūt, neteisinga.
Europoje laikomės bendros pozicijos dėl kaimynystėje vykstančių ginkluotų konfliktų ir ne visada aklai sekame vadinamąją pasaulio tvarką. Esame linkę save laikyti teisingumo gynėjais, nors, tiesą sakant, neretai sakome teisingus dalykus, bet elgiamės kitaip. Teisingumo ir lygybės srityje vis dar gerokai atsiliekame.
Popiežiui Leonui perorientuojant Bažnyčios prioritetus teisingumo ir lygybės link, ir mes turėtume atnaujinti pastangas skatinti įtraukųjį augimą Europos Sąjungoje. Pradėti galime čia, Lietuvoje – modernumo dvasia ir kaip dalis tradicijos, Europai davusios vieną pirmųjų modernių rašytinių konstitucijų. Tai primena, kad teisingumas, lygybė ir institucinės reformos nėra abstraktūs idealai. Tai politiniai pasirinkimai.
Lietuva, turinti „FinTech“ patirties, institucinės atminties ir europietišką perspektyvą, yra gera vieta pradėti tokią diskusiją – galbūt net su aistringu popiežiaus palaiminimu.
